Kiekvienas turi tėviškę, kurią jam likimas paskiria gimstant. Tai vieta, kurioje pradedame gyventi, suvokiame save, susipažįstame su kitais. Tai gimtieji namai, kuriuose žmogus auga, bręsta, pradeda savo kelią, todėl ji tokia svarbi mūsų gyvenime.
Pradžia vaikystėje
Astai Karpičienei Vievis – tėviškė. Čia kelio pradžia: gimė, užaugo. „Man labai pasisekė, nes augau puikioje šeimoje. Mano tėvelis – dzūkas, kuris gražiai dainavo ir grojo net keliais instrumentais. Mama – žemaitė, pati nedainavo, bet mokėjo klausytis. Taip, mano tėviškė – Vievis, bet įtariu, kad mano genuose plaukioja ne vienas dzūkiškas ar žemaitiškas bruožas. Kaip ir tėvelis dzūkas bei mano tetos (tėvelio seserys) mėgstu dainuoti. Vasaros prabėgo pas senelius Žemaitijos kaime. Močiutė per mišias giedojo bažnyčioje, giedodavo laidotuvėse. Vis vesdavosi ir mane. Dažnai man būdavo nuobodu, bet prisėsdavau šalia ir laukdavau močiutės. Girdėdama giesmes, netrukus jas visas išmokau ir giedodavau kartu“, – prisimena Asta.
Kelias iš namų
Teiraujamės, kaip Astai sekėsi nueiti tą kelią nuo gimtųjų namų iki dabartinės darbo vietos – Vievio meno mokyklos. „Jeigu matuotume kaip įprasta, tai nuo mano tėvų pirkios iki darbovietės yra apie 500 metrų. Tam keleliui nueiti man prireikė 24-erių metų.“
Kaip ir visų, taip ir Astos kelias iš pradžių pasuko į pradinę mokyklą, paskui į vidurinę. Toje kelio atkarpoje jai labai svarbi vieta buvo Vievio meno mokykla, į kurią įstojo 1978 m., ir 1985 m. sėkmingai baigė fortepijono klasę.
Klaipėdos trauka
Tada jos kelias pasuko į Klaipėdą. 1989 m. įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetą (dabartinį Klaipėdos universitetą), kurį baigė ir įgijo muzikos mokytojo – choro dirigento specialybę.
„Klaipėda man iš karto patiko, tai – labai savitas miestas, kuriame vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas. Fakultetas įsikūręs gražiame istoriniame pastate, netoli parkas, kuriame svaiginančiai žydi kaštonai. Studijos nelengvos, bet jos greit prabėgo, nes dėstytojai buvo mūsų šviesuoliai, o studentų santykiai, sakyčiau, kolegiški, draugiški. Dabar, kai atsitiktinai susitinku savo buvusį bendramokslį, apsidžiaugiu, kaip vertingiausią dovaną gavusi. Džiaugiuosi, kad nė vienas mano kurso draugas nepasirinko emigranto kelio, gal Klaipėda mus taip stipriai pririšo prie savos žemės. Jau ne vieneri metai prabėgo, kai baigiau studijas, bet jaučiu stiprią Klaipėdos trauką. Jeigu tik keliaujame į pajūrį, būtinai turiu aplankyti Klaipėdą, nors pasivaikščioti po senąjį parką. Taip, šis miestas turi aurą“, – pasakoja mokytoja A. Karpičienė.
Darbas tėviškėje
Baigus studijas (1994 m.), kelias, apsukęs ratą, Astą vėl atvedė į Vievį, gal todėl, kad išvykusi vis ilgėjosi tėviškės, jautė jai pareigą. Be to, čia gyveno jos tėvai, o ir pati sukūrė šeimą su vaikinu iš Vievio.
Grįžusi į tėviškę, kreipėsi į artimus žmones, į Vievio meno mokyklos direktorę Virginiją Čižienę, buvusią savo fortepijono mokytoją, kad priimtų dirbti. Iš pradžių turėjo tik kelias fortepijono pamokas, vėliau mokė solfedžio, po to mokyklos direktorė patikėjo jai mokyti daugiau vaikų. Astai malonu, kad kolektyvas ją priėmė šiltai, visuomet patardavo ir padėdavo. Iš pradžių jautėsi keistokai – buvę mokytojai tapo kolegos.
Vertybė – žmogaus ryšys su žmogumi
„Vievyje man patinka, čia yra daug jaunų šeimų, kurios suinteresuotos savo vaikų išsilavinimu, todėl juos leidžia į meno mokyklą ir nebūtinai tikėdami, kad atžalos taps garsiais menininkais. Dauguma tėvų puikiai suvokia, kad menas auklėja, lavina jų vaikus, mokykla jiems suteikia galimybę turiningai praleisti laisvalaikį. Manau, kad grojantis žmogus yra geras, atrodo, kad jis nieko blogo negali padaryti. Esu patenkinta pasirinkusi pedagogo kelią. Man patinka dirbti su vaikais, mes mokomės vieni iš kitų. Mokau juos groti fortepijonu, o iš jų mokausi smalsumo, nerūpestingumo. Stebiu, kaip jie auga, tobulėja. Tikrai mūsų santykiai nėra grįsti principu: aš griežta pedagogė, o jie paklusnūs mokiniai. Visada stengiuosi, kad vaikas mokykloje jaustųsi gerai. Aišku, mano tikslas yra išmokyti juos groti, bet šiam tikslui pasiekti renkuosi įvairius metodus. Matau, kad vaikų gebėjimai, tikslai yra skirtingi. Atsižvelgdama į tai, skiriu jiems užduotis. Visada noriu, kad mokinys džiaugtųsi savo pasiekimais, todėl skatinu už tobulėjimą. Esu įsitikinusi, jog muzikinis išsilavinimas niekam gyvenime nepakenkė, net jei žmogus vėliau tapo verslininku ar vairuotoju. Išgyvenimai, kurių suteikia muzika, daro sielą atviresnę viskam – ir grožiui, ir žmonėms, ir santykiams su šeima ar draugais. Didžiuojuosi, kad su mokiniais užsimezga draugiški ryšiai, kurie nenutrūksta ir tada, kai šie baigia mokyklą. Visada smagu sutikti buvusius mokinius, sužinoti, kaip jiems sekasi, o dar smagiau, kai jie užsuka į mokyklą pasikalbėti apie gyvenimą, pasiskolinti natų ar tik išgerti arbatos su buvusia mokytoja. Tiesą sakant, nereikėtų sakyti „buvusius“, nes mus ir dabar sieja tvirtas ryšys, kurio neįvardinsi „buvusiu“. Žmogaus ryšys su žmogumi ir yra viena iš svarbiausių vertybių, kurią mūsų mokiniai išsineša iš mokyklos“ – nuoširdžiai kaip tikra dzūkė kalba mokytoja Asta.
Pedagogo darbas – ne tik mokyti groti
Vievio meno mokykloje A. Karpičienė dirba fortepijono mokytoja. Per 23 darbo metus jos ugdyti mokiniai dalyvavo įvairiuose respublikiniuose konkursuose (pvz., ,,Skambinu su draugu“) ir tapo laureatais, diplomantais. Šiais metais respublikiniame kamerinių ansamblių festivalyje „Muzikuokime drauge 2017“, vykusiame Vilniaus Algirdo muzikos mokykloje (2017 02 25), mokytojų A. Karpičienės, S. Gervienės mokiniai – Ugnė Diatlovaitė, tęstinio ugdymo 1 kl. (fortepijonas), ir Deividas Stravinskas, tęstinio ugdymo 1 kl. (akordeonas) – tapo diplomantai. Taip garsinamas ne tik Vievio meno mokyklos, bet ir miesto vardas. „O kiek daug kartų dalyvauta koncertuose, kiek jų suorganizuota – sunku viską atsiminti ir suskaičiuoti. Labai džiaugiuosi visais, net pačiais mažiausiais savo mokinių pasiekimais“, – sako mokytoja Asta. Pedagogė teigiamai vertina, kad mokinių tėvai suvokia mokyklos tikslus (gerinti mokyklos įvaizdį, kelti bendruomenės kultūrą) ir padeda juos įgyvendinti: yra suinteresuoti, kad vaikai dalyvautų konkursuose, nors už tai reikia mokėti, patys vaikus nuveža į konkursus, jei gali, dalyvauja renginiuose. Mokytoja du kartus per metus organizuoja mokinių išvykas. Važiuojama į Operos ir baleto teatro ar Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklius, kviečiami vykti ir mokinių tėvai. Vaikai labai laukia tų išvykų, nes klausosi gyvos muzikos, o kartais, pasibaigus spektakliui, dalyvauja ekskursijoje po teatrą, apžiūri muzikos instrumentus.
2015-2016 m. m. įvesta nauja programa FŠPU (formalųjį švietimo papildantis ugdymas), todėl mokykloje suburtas pradinio ugdymo mokinių choras, kuriam vadovauja mokytoja A. Karpičienė. 2016 m. Vievio meno mokyklos choras pelnė 3-ąją vietą Vievio kultūros centro inicijuotame chorų festivalyje-konkurse „Mūsų dainose“. Tai garbingas jauno kolektyvo įvertinimas.
Be tiesioginių pareigų, mokytoja atlieka ir visuomenei naudingą darbą. Mokytoja su mokiniais dalyvauja Vievio kultūros centro organizuojamuose renginiuose: solistų ir vokalinių ansamblių festivalyje „Vieversija“, Mamyčių šventės minėjime, eglutės įžiebimo šventėje. „Nors tai reikalauja papildomo laiko ir daug sunkaus darbo, niekuomet neatsisakau dalyvauti. Manau, mokiniams svarbu pajusti scenos jaudulį, kai jo, grojančio ar dainuojančio, ateina palaikyti šeima, draugai. Jautri būna mamyčių šventė, kuomet vaikai visą meilę sudeda į dainą ir ją skiria brangiausiam žmogui.
Mokytoja pasakoja, kad Jos organizuojamas renginys vyksta Vievio šv. Onos bažnyčioje, kurioje po paskutinių gegužinių pamaldų koncertuoja meno mokyklos mokiniai. Jie atlieka specialiai šiam koncertui parinktus kūrinius. Mokinius ypač traukia vargonai bei galimybė groti neįprastoje aplinkoje. Į koncertą gausiai renkasi miestelio gyventojai paklausyti savo vaikų. Mokytoja A. Karpičienė džiaugiasi grįžusi į tėviškę ir savo kukliu darbu galėdama prisidėti, kad ne tik Vievio, bet ir viso regiono žmonių gyvenimas būtų gražesnis.