Šiomis dienomis, kai Lietuva vis dar gedi užmušto Matuko, o žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie į gydymo įstaigas atvežamus sužalotus vaikus ir pasikėsinimą nužudyti socialinę darbuotoją, trumpai pakalbinome Semeliškių ir Beižionių seniūnijų socialinę darbuotoją Virginiją Daunoravičienę. Moteris šį darbą dirba nuo pat Elektrėnų savivaldybės įkūrimo – 17 metų, todėl gerai žino, kad šiame darbe rizikos grupei priklauso ne tik šeimos, bet ir socialiniai darbuotojai.
Semeliškių seniūnijoje šeimų, įrašytų į socialinės rizikos sąrašą, skaičius jau dešimtmetį keičiasi nežymiai – 8–12 šeimų. Vieni užauga, išvažiuoja iš seniūnijos, kiti atvažiuoja arba atžalos tęsia savo tėvų gyvenimo būdą. Virginija sako, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas vienam darbuotojui prižiūrimų šeimų skaičių sumažinti nuo 17 iki 10 yra pagirtinas, bet nepakankamas. Norint kokybiškai atlikti darbą, daugiau pabendrauti su šeimomis, vienam darbuotojui priskirti reikėtų ne daugiau kaip 5 šeimas.
Per 17 darbo metų socialinė darbuotoja yra sukaupusi patirties, kuria jau galėtų dalintis su pradedančiais dirbti socialiniais darbuotojais. Įvairūs mokymai, kuriuos lanko darbuotojos, ir asmeninės charakterio savybės padeda išvengti konfliktų su prižiūrimomis šeimomis, o dažnai pavyksta ir susidraugauti, įgyti pasitikėjimo. Darbuotoja prisimena įvykį, kai atėjusiai aplankyti šeimos teko raminti konfliktą, kilusį tarp žmonių, besišvaistančių kirviais. Šalia verkė mažamečiai vaikai. Dar viena socialinių darbuotojų rizika – palaidi šunys. Bet Virginija mieliau kalbėjo apie šeimas, kuriose mato teigiamų pasikeitimų. Štai viena šeima praėjo gydymo programą ir jau kurį laiką nebevartoja alkoholio. Kitai šeimai buvo paskirtas socialinis būstas, tai ir socialinei darbuotojai ramiau – nors vaikai dabar gyvena švaresnėje ir šiltesnėje aplinkoje. Socialinė darbuotoja sako, kad per tuos 17 metų su šeimomis susitarti sekėsi lengviau nei su ugdymo įstaigomis. Pedagogai, geriausiai matydami vaikų problemas, ne visada praneša socialiniams darbuotojams, kad šie patikrintų, kokiose sąlygose vaikai auga. „Matyt, pedagogai vis dar neįvertina socialinio darbuotojo darbo reikšmės“, – mano socialinė darbuotoja, bet naujajam Semeliškių įgaliotiniui darbuotoja priekaištų neturi. Atvirkščiai, jis domisi seniūnijos žmonių gyvenimu, kartais į naktinius reidus paima ir socialinius darbuotojus. Virginija sako tikinti, kad ateis tokia diena, kai Lietuvoje ir Semeliškėse sumažės ir socialinė žmonių atskirtis, ir socialinių rizikų šeimose.