V. Šareika: nepainiokime valstybės su valdžia

Spausdinti
Narių vertinimas:  / 1
BlogiausiasGeriausias 
Parašyta Ketvirtadienis, 20 spalio 2016

Virginija Jacinavičiūtė

13559030 1244430745581826 6382517618455640591 oAbromiškietis Vytas Šareika kariškio duoną pasirinko būdamas dvidešimties. Kaip dauguma kariškių pirmąją šalies gynimo patirtį V. Šareika įgijo Lietuvai atkūrus neriklausomybę. Ši patirtis neatgrasė nuo idėjos būti kariškiu, tik dar labiau paskatino siekti karjeros kariuomenėje. Pats Vytas girtis nemėgsta, tačiau jo kolegos sako, kad jis išsiskiria ryžtingumu nugalint kliūtis į tikslą. V. Šareika kariuomenėje tarnavo 25-erius metus, jam suteiktas kapitono laipsnis.

Tikras abromiškietis

V. Šareika – puikiai žinomas Abromiškėse. Į seną kaimelį giliai įsipynusios V. Šareikos šaknys, čia gyveno jo proseneliai, seneliai, gimė tėvas ir jis pats. Abromiškių Vytas neiškeitė į kitą vietą, čia vedė žmoną Daivą ir augina dukras – Gerdą ir Ugnę. Vyresnioji Gerda baigė turizmo vadybos studijas, o jaunesnioji Ugnė mokosi trečioje gimnazijos klasėje. Jaunėlė dar nenusprendė, kuo nori tapti, bet tėtis žino, kad jo pėdomis tikrai nesuks. Šareikų šeima – tvirta kaip kumštis, padeda ir palaiko vienas kitą. Tėčiui dukrų prašyti nereikia, jos savo noru mielai talkina žygyje „Žalio Velnio takais“, kurio vienas iš sumanytojų ir tradicijos puoselėtojų yra V. Šareika.

Į kariuomenę – dvidešimties

Galima sakyti, kad karjerą kariuomenėje V. Šareika pradėjo 1990 m. lapkričio 15 d. Tuomet vaikinui tebuvo 20 metų. Vytas užsiregistravo savanoriu į Apsaugos kuopą, kuri buvo pavaldi Krašto apsaugos departamentui, ir saugojo tuo metu svarbius objektus Vievyje ir Lentvaryje. Kas paskatino eiti savanoriauti, klausiau V. Šareikos. Nenustebau išgirdusi, kad vijo stipri patriotiškumo banga. Tokį stiprų jausmą 1990 metų sausį prie Aukščiausiosios Tarybos pastato atsinešė visi ten budėjusieji tautiečiai, tokį stiprų jausmą savyje turėjo tie, kurie žuvo už Lietuvos laisvę. Bet šiuo metu patriotiškumo dvasia žmonėse priblėsusi, ar eitų jie ginti savo Tėvynės pavojaus akivaizdoje? „Manau, lietuviai tikrai stotų ginti savo šalies. Kasdieniai rūpesčiai, nepritekliai verčia žmones reikšti nepasitenkinimą, bet, jei prireiktų ginti Tėvynę, žmonės tikrai mobilizuotųsi. Juk ir įvykiai Ukrainoje parodė, kad žmonės nėra abejingi, grėsmės akivaizdoje žmonės pajaučia atsakomybę“, - įsitikinęs V. Šareika.

Ats. karininkas sako, kad požiūris į savo šalį daugiausiai formuojamas šeimoje, labai svarbu ir mokykloje diegiamos vertybės. V. Šareika augo sovietmečiu, niekas, kaip prisimena, jam nekalbėjo apie patriotizmą, tačiau tėvai skiepijo vertybę būti doru žmogumi. To užteko užaugti žmogumi, kuris kovą už nepriklausomybę laiko garbės reikalu. „Žmonės turėtų suprasti, kad valstybė ir valdžia nėra tas pats. Valdžią galime keisti, o mūsų valstybė visada išlieka ta pati, kiekvienam žmogui privalu gerbti savo šalį“, - sako V. Šareika. O savo valstybę mylinčių žmonių šalyje daug, tai liudija karių savanorių skaičius bei aktyvus domėjimasis šaulių veikla.

Plati veikla kariuomenėje

Anksti pradėjęs tarnauti Lietuvos kariuomenėje V. Šareika veiklos srities taip ir nepakeitė. Nuo 1991 m. iki 1993 m. vykdė objektų apsaugą. Vėliau perėjo tarnauti kuopininku Trakuose. Čia V. Šareika buvo atsakingas už materialųjį savanorių aprūpinimą ir karinį parengimą. Po metų buvo paskirtas Trakų kuopos vadu ir šias pareigas ėjo 6 metus. 2000-aisias jis gavo pasiūlymą tęsti tarnybą KASP Respublikiniame vadų mokymo centre, kur tarnavo penkerius metus. 2005-aisiais pusę metų tarnavo Dragūnų batalione Klaipėdoje, o vėliau grįžo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Nuo 2007-ųjų jis tarnavo Jonušo Radvilo mokomajame pulke, nuo 2011 metų ėjo pareigas Mokymo ir doktrinų valdyboje. Ankstesnis karininko veiklos spektras buvo labai platus, tačiau geriausi įspūdžiai liko iš tarnybos savanorių pajėgose, nes čia teko daug bendrauti su žmonėmis, nebuvo monotonijos dėl dažnų pratybų. V. Šareikai teko darbas suformuoti naują savanorių kuopą, kai po reorganizacijos buvo sujungtos Trakų ir Lentvario kuopos. Vadų mokymo centre tarnyba taip pat patiko. Bendradarbiavimas su danais leido pasisemti patirties.

Prieš dvejus metus V. Šareika išėjo į atsargą ir gavo pasiūlymą prisijungti prie Lietuvos šaulių sąjungos. Šiuo metu karininkas atsakingas už įvairių objektų apsaugą. Jam pavesta organizuoti kovinius šaulių būrius ir vesti paskaitas objektų apsaugos šauliams.

Mažai giriasi

IMG 6681V. Šareika per tarnybos Lietuvos kariuomenėje metus yra gavęs ne vieną apdovanojimą, tačiau yra kuklus ir girtis pasiekimais vengia. Kas daug dirba, mažai girias, sakoma lietuvių patarlėje, o apie tuos darbus byloja įtemptas kariškio grafikas, komandiruotės visoje Lietuvoje ir kitų žmonių liudijimai. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius prieš kelerius metus skyriaus narį V. Šareiką pasiūlė kaip nominantą konkursui „Lietuvos karžygys“ už išskirtinį piliečio-kario vertybių puoselėjimą.

„Aktyvus, iniciatyvus ir atsakomybės prisiimti nebijantis karininkas-pilietis“, - taip jį apibūdino kolegos savanoriai. Kolegos įvertino V. Šareiką dėl jo inicijuotos piniginės ir nematerialios paramos Lietuvos šaulių sąjungai, dėl organizuotų akcijų, per kurias kariškis Šalčininkų rajono lietuviškoms mokykloms kelis metus dovanojo knygų. Šiuose apsilankymuose abromiškietis kartu su kitais karininkais pasakoja apie LK kūrėjų savanorių sąjungos istoriją. Ne kartą tėtį tokiose išvykose lydėjo ir dukros. Žinoma, prie įvertinimo vertų darbų kolegos paminėjo žygį „Žalio Velnio takais“, skirtą Didžiosios Kovos apygardos partizanams ir vadui Jonui Misiūnui – Žaliam Velniui atminti bei V. Šareikos indėlį aktyvinant Abromiškių bendruomenės gyvenimą. Konkurso abromiškietis nelaimėjo, tačiau to nesureikšmina. „Tikrai yra už mane vertesnių“, - paaiškina V. Šareika.

Žygis sustiprino bendruomenę

Pirmą kartą pėsčiųjų ir dviratininkų žygis Abromiškėse buvo surengtas prieš 5 metus. Šios idėjos sumanytojai buvo V. Šareika ir atsargos majoras Albertas Daugirdas. Idėją palaikė Abromiškių bendruomenė. Kaip prisimena V. Šareika, abromiškiečių požiūris į renginius buvo kitoks, norėjosi kažko prasmingo, nestandartinio. Tad buvo pasirinktas būdas, kuris siejasi ir su pilietiškumu, patriotiškumu, ir su istorija. Į pirmąjį žygį susirinko 64 dalyviai, o vėliau, kaip sako V. Šareika, gavosi sniego gniūžtės efektas – renginys darėsi vis didesnis. Augant dalyvių skaičiui, didėjo ir gausesnio personalo būtinybė. Savo pagalbą net neprašomi siūlė abromiškiečiai ir visos savivaldybės gyventojai. Organizuoti renginį pradėjo talkinti Lietuvos kariuomenė. „Labai malonus tas žmonių geranoriškumas, pagalba, kurią siūlo net neprašant“, - sako V. Šareika. Aktyviam bendruomenės nariui smagu, kad tradicinis žygis labai sustiprino visą bendruomenę. „Bendromis jėgomis žygis išaugo į tokį didelį renginį. Pernai žygyje dalyvavo net 815 dalyvių“,-paaiškina V. Šareika ir priduria, jog kartais jaučia nuovargį ir ateina mintis žygio nebeorganizuoti, tačiau neblėstantis susidomėjimas renginiu ir palaikymas vėl nuveja tokią mintį tolyn.

Share
Copyright 2011. Joomla 1.7 templates.