Daiva Červokienė
Tarpukario metais nedideliuose miesteliuose virė intensyvus ir įdomus politinis bei visuomeninis gyvenimas, tai liudija vien Lietuvos šaulių ir Lietuvių tautininkų sąjungų veikla. Tačiau šis rašinys ne apie šias visuomenines organizacijas, o apie šių sąjungų nario, greta Semeliškių gyvenusio eigulio Andriaus Sindaravičiaus (1899-1944 m.) ir jo šeimos likimą.
Netikėtas gyvenimo posūkis
Andrius Sindaravičius su žmona Marijona (1902-1979 m.), kuri buvo mano Semelíškėse gyvenusios močiutės Stefanijos Ališauskienės (1910-1996 m.) sesuo, gyveno Baubonių kaime, maždaug trys kilometrai nuo Semeliškių miestelio.
Močiutė pasakojo, kad kai tekėjo Marijona už Andriaus, nemažai miestelio moterų jai pavydėjo. Buvo našlaitė, bet ne beturtė – tėvai dukrų „pasoga“ buvo pasirūpinę iš anksto. O Marijona ištekėjo už „bagoto“ ir darbštaus ūkininko. Gerai gyveno: šiokiadieniais pietums virdavo sriubos su gabalėliu mėsos, sekmadieniais dailiais arkliais važiuodavo į Semeliškių bažnyčią, augino vaikus. Sindaravičių name veikė pradinė mokykla, gyveno ir mokytojas Laurinavičius.
Beje, 1941-ųjų gegužės mėnesio pabaigoje Baubonyse pas seserį Marijoną viešėjo mano močiutė Stefanija Ališauskienė. Ten buvo nuvažiavusi jų apsiūti. Močiutė yra pasakojusi štai ką. Pasibaigus mokslo metams, mokytojas esą atsisveikino su Sindaravičiais ir pasakė išvažiuojąs visam laikui. Pabrėžė – negrįšiąs niekada. Patarė ir šeimininkui Andriui Sindaravičiui kur nors bent kuriam laikui pasišalinti. Bet kurgi Lietuvos ūkininkas, eigulys, šeimos tėvas trauksis iš savo namų ir valdų? Kur jis dėsis?
Po poros savaičių, 1941 m. birželio 14 dieną, Sindaravičių šeimą su vaikais Ona, Albinu ir Algiu, kaip ir tūkstančius kitų tautiečių, ištrėmė į Sibirą. Pasakojo, kad Andrius Sindaravičius sunkiai skyrėsi su savo tėviške. Pamaldus katalikas apkabino ties sodybos vartais pastatytą medinį kryžių ir savo valia nepaleido jo. Jį plėšte atplėšė nuo kryžiaus ir pasmerkė pražūtingai tremčiai.
Erdviuose Sindaravičių namuose ir toliau veikė Baubonių pradinės mokyklos klasės.
Kaltinimai ir sunaikinimas
Lietuvos ypatingajame archyve saugoma byla Nr. 1319/5 atveria skausmingus Sindaravičių šeimos likimo puslapius. Čia pateikti tariami kaltinimai. Kokie gi jie? Andrius Sindaravičius buvo šaulių būrio vado pavaduotojas ir „fašistinės“ Tautininkų partijos narys, pasisakė už „fašistinį“ režimą Lietuvoje, turėjo 19–20 ha žemės, samdė samdinių.
Andrių atskyrė nuo šeimos, kaip ir kitus vyrus, ir ištrėmė į Archangelsko darbų lagerį. Sakė, kad vyrus veža kituose vagonuose. Deja, juos vežė kitais traukiniais ir kitur, daug šiauriau.
Jau visiškai nusilpusį, bejėgį 1944 m. Andrių Sindaravičių komisavo iš Archangelsko darbo lagerio. Jis parašė laišką žmonai, kad ši atvažiuotų į geležinkelio stotį jo pasiimti. Marijona laukė atvažiuojančio traukinio stotyje. Šis atvažiavo, bet Andriaus nebuvo. Ji ir toliau sėdėjo, laukė. Priėjo kažkokia visiškai išsekusi būtybė ir paklausė: „Ar čia tu, Mariut?.. Aš – Andrius“, – po kiek laiko ištarė.
Marijona stovėjo apstulbusi ir tyliai šnabždėjo: „Ne, tu ne Andrius, tu ne Andrius.“ Ir apsipylė ašaromis. Po to tarė: „Pasakyk mūsų vaikų vardus.“ Jis išvardino… Taigi – jis Andrius. Dieve – vien oda ir kaulai!
Žmogus per trejus darbo lageryje metus buvo tiek išsekintas ir iškankintas, kad jo nepažino net žmona.
A. Sindaravičius neilgai pasidžiaugė gyvenimu su saviškiais. Pasakojo, kad grįžusiam vyrui Marijona išvirė porą bulvių, tik taip tegalėjo pavaišinti. Ir tas patarė suvalgyti ne iš karto, o po vieną – kad tiek išbadėjusiam nepakenktų. Dėdė suvalgė abi ir labai prašė vištienos – tikino, kad jos suvalgys ir pasveiks. Marijonai pavyko gauti ir šios mėsos. Deja, užvalgęs vištienos vyras pradėjo smarkiai viduriuoti ir rugpjūčio mėnesį mirė.
Palaidojo jį Sibire gyvulių ėdžiose. Jokių karstų ten nebuvo. Semeliškių girios eigulys atgulė tolimojo Sibiro žemėse be karsto. O buvo sumanus, kūrybingas, fiziškai stiprus ir ištvermingas, mylėjo žemę ir mišką, gynė jį nuo grobėjų.
Bylos detalės
Tikra likimo ironija, byloje Nr. 1319/5 beveik nėra duomenų apie Andrių Sindaravičių, Andriaus, vis kalbama apie Marijoną Sindaravičienę, kuri buvo ištremta kaip „fašistinį“ režimą rėmusio asmens žmona. Ji pati savo pasiaiškinime rašė, kad buvo ištremta kaip „nepatikimas elementas“, o konkrečių kaltinimų nežino.
1969 m. Trakų rajono KGB pulkininko pasirašytoje pažymoje sakoma, kad Trakų rajono KGB ikikarinių metų dokumentų nėra: Trakų NKVB archyvai buvo evakuoti į šalies gilumą, kur dokumentai yra dabar – nėra aišku. Net ir liudytojų parodymai surašyti ne 1941-aisiais metais, o tik 1968-aisias. Du vyrai ir viena moteris iš Semeliškių paliudijo, kad Andrius Sindaravičius turėjo „buožės ūkį“, 19–20 ha žemės, samdė samdinius, priklausė šauliams ir tautininkams, pasisakė už „fašistinį“ A. Smetonos režimą. Beje, vienas liudininkas, ilgai bernavęs Sindaravičių ūkyje, rašė, kad Andrius Sindaravičius dirbo Semeliškių girininkijos girininko pavaduotoju ar tai kokiu vyresniu eiguliu, todėl savo žemės nedirbo, o pastoviai samdė jį. Mokėjo po 70 litų per metus. Visus žemės darbus teko jam beveik vienam dirbti. Be to, pastoviai samdė ir po porą samdinių moterų, kurių pavardes išvardino. „Žinau, kad buvo ne eilinis Šaulių sąjungos narys, ant šaulių uniformos „pagonų“ (antpečių) buvo užsiūtos juostelės, jį skaitė kokiu tai vyresniu“, – rašoma jo paaiškinime. To pakako, kad visą šeimą ištremtų iš Lietuvos kaip „nepatikimus socialinius elementus“.
Mano šviesaus atminimo mama Danutė Ona Ališauskaitė Žilienė (1936-2013 m.), archyve susipažinusi su Sindaravičių byla ir sužinojusi, kieno būtent liudijimai ir parašai prisidėjo prie skaudaus Sindaravičių šeimos likimo, pastebėjo, kad pati teta buvo minėjusi visai kitas galimų liudytojų pavardes. Kažin, ar tų liudytojų vaikai ir vaikaičiai žino apie šiuos tėvų ir senelių „nuopelnus“? Kaip juos vertina? Beje, mano mama vieno liudytojo ainius ir pakalbino šiuo klausimu. Jie nežinojo. „Tokiais dalykais nesigiriama. Gal liepė pasirašyti, gal grasino? Mūsų šeimą irgi gąsdino išvešią…“ – tepasakė.
Šeimos likimas
1947 m. M. Sindaravičienė su vaikais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Baubonyse, svirnelyje. Bet kaip neteisėtai grįžusius juos vėl suėmė, teisė ir grąžino atgal į Sibirą. Kol M. Sindaravičienę teisė ir ji kalėjo (beje, milicija Semeliškėse buvo pastate, kuriame dabar įsikūrusi „Vevelijos“ parduotuvė), jos sūnus Algis kurį laiką gyveno pas vyriausią motinos seserį Oną Pradzeckienę. Iš pradžių M. Sindaravičienės seserys Ona ir Stefanija buvo sutarusios pavogti jauniausią Sindaravičių vaiką Algį ir pasilikti jį Lietuvoje. Algiui buvo numatyta ir kelios slėptuvės, bet jis labai veržėsi pas motiną. Marijona, tai išgirdusi iš seserų, apsiverkė ir ištarė: „Ne, nereikia, geriau būsime visi kartu.“
Įdomus toks Sindaravičių dukros Onutės gyvenimo faktas. Jiems grįžus iš Sibiro, ją susirado iki tremties simpatijas rodęs aukštadvarietis Adomas Vinevičius (jie abu tada mokėsi Aukštadvario žemės ūkio mokykloje) ir pasipiršo. Juodu kaip mat apsivedė, tikėjosi, kad šios vedybos bent Onutę išgelbės nuo antros tremties. Deja, ją teisė pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 16–82 straipsnį ir grąžino atgal į Sibirą. Byloje yra ir Adomo Vinevičiaus malonės prašymas, kuriame jis rašo, kad yra kilęs iš vargingos 13 asmenų šeimos, turėjusios 3 ha žemės, dirbąs Kaišiadoryse pieninės buhalteriu, 1947 m. lapkričio 11 d. vedė Oną Sindaravičiūtę, kuri, vietinei valdžiai leidus, išvyko iš Altajaus krašto, kad jis labai mylįs savo jauną žmoną ir išgyvenąs didelį skausmą, netekęs jos (ją suėmus). Jis prašo paleisti jo žmoną. Deja, prašymas nebuvo išgirstas. Ona Sindaravičiūtė-Vinevičienė buvo teista ir turėjo grįžti atgal į tremtį. Adomas Vinevičius savo noru išvyko pas ją į Gorkio sritį, Suchobezdną. Jauna šeima tremtyje išgyveno iki 1958 m. Ten gimė ir jų duktė ir sūnus, kurie, baigę aukštuosius mokslus, gyvena ir dirba Lietuvoje.
Sindaravičių byloje įsegtas ir 1956 m. rašytas sūnaus Albino Sindaravičiaus pareiškimas, skirtas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui, draugui Justui Paleckiui, kuriame dėstoma, kad tėvui Andriui Sindaravičiui buvo skirta 10 metų dirbti Archangelsko darbo lageryje, kad 1944 m. dėl ligos jam buvo leista grįžti pas šeimą, kad jis tais pačiais metais ir miręs. Albinas rašė, kad jis su broliu ir seserimi buvo ištremti dar nepilnamečiai, dabar jis dirbąs tekstilės kombinato buhalteriu, išlaiko jau ligotą motiną, dirbti negalinčią, ir besimokantį brolį Algį. Jis prašo jį ir kitus šeimos narius išbraukti iš specialiosios įskaitos ir leisti gyventi bet kurioje Tarybų Sąjungos vietovėje, t. y. grįžti į gimtinę.
Jiems buvo leista grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau atgauti turtą buvo labai keblu. Šviesaus atminimo giminaitės vyras žurnalistas, pasikonsultavęs su teisininkais, nuvykęs pas tuometinį Vievio rajono vykdomojo komiteto pirmininką kažkaip sutvarkė reikalus. M. Sindaravičienė apsigyveno savo buvusiame dideliame name, džiaugėsi gražuoliu eglėmis apsodintu sodu, išpuoselėtu darbščių dėdės rankų. Vaikai išėjo savais keliais. Vienas sūnus apsigyveno Švenčionėliuose, kitas ir dukra – Lentvaryje. Artimieji sakė, kad buvo aprašiusi savo šeimos tremtį, bet vaikai tų užrašų nerado.
Kaimynų atmintis ir sodo likimas
2010 m. vasarą su šviesaus atminimo savo mama Danute Ona Žiliene, kuri labai domėjosi giminės istorija, lydimos Semeliškių gimnazijos tikybos mokytojos Nijolės Ustilienės, nuvažiavome į Baubonis pas artimiausius Sindaravičių kaimynus Grybauskus, kuriems dabar priklauso buvusios Sindaravičių žemės lopinėlis.
Su ten tebegyvenusia kaimynų Grybauskų dukra Marijona Narkevičiene (1921-2012 m.) kalbėjomės ir apie kaimynų bičiulystę, ir liudininkus, pasirašiusius, kad žmones ištremtų.
„Gyvenome kaimynystėje. Tėvai bendravo su Sindaravičiais, gerai sugyveno. Tai buvo dar prie Smetonos. Kai gimė brolis Jonelis, tėvai žadėjo Andrių Sindaravičių už kūmą prašyti. Bet susipyko ir nekvietė. Mat tėvas parsivežė iš miško sausuolių eglių, o Sindaravičius kaip eigulys surašė protokolą ir padavė į teismą.. Atvažiavo toks F. Ir sako „Pasirašyk, kad Sindaravičių išvežtų. Tėvas atsako: „Šiandien jį išveš, o ryt – gal mane vešite?“. Tai tas nenusileidžia: „Jei nepasirašysi, aš pats už tave pasirašysiu.“. Baisūs laikai buvo“, – ištarė M. Narkevičienė.
Bet kaip rodo Lietuvos ypatingajame archyve saugoma įskaitinė byla Nr. 1319/5, nei kaimynas Grybauskas, nei atvažiavusysis F. nepasirašė. Tai padarė kiti.
Verta prisiminti Sindaravičių sodo, kuris buvo bene didžiausias Baubonyse ir Semeliškėse bei kituose aplinkiniuose kaimuose, likimą. Andrius Sindaravičius visą savo žemės sklypą maždaug kas metrą ar pusmetrį buvo apsodinęs eglėmis, kurios vėliau išaugo į galingus medžius – buvo įspūdingas vaizdas. Tačiau šio sodo likimas liūdnas kaip ir jo šeimininkų. Aplinkinių kaimų žmonės pasakojo šitaip. Maždaug praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio viduryje M. Sindaravičienei susirgus ir išvažiavus į Lentvarį, tas sodas viliojo daug žmonių. Jie važiavo su vežimais, skynė obuolius ir vežė juos parduoti (tada už obuolius neblogai mokėjo), o nėjo dirbti lauko darbų į kolūkį. Tai nepatiko vietinės valdžios atstovams. Jie nutarė išrauti obelis ir sodą paversti lauku. Taip ir padarė.
Žmonės stebėjosi, piktinosi, bet prieštarauti valdžios vyrams nedrįso. Taip ir neliko Baubonyse nei Sindaravičių sodo, nei jį aptvėrusių eglių pėdsakų. Tik plynas laukas. O gal sodas tik šiaip pateko į melioruojamų žemių plotą?
Panaši veikla, kitoks likimas
Semeliškėse gyvenęs ir ilgai valsčiaus sekretoriumi dirbęs mano senelis Juozas Ališauskas (1906-1996 m.) buvo to paties Semeliškių šaulių būrio šaulys, 1936 m. jam net vadovavo – tai aš, beje, sužinojau tik pradėjusi rinkti medžiagą monografijai apie Semeliškių valsčių. Man neteko girdėti senelių kalbant apie Šaulių sąjungos veiklą, jos renginius Semeliškėse. Tik senelė pasakojo keletą nutikimų, susijusių su senelio kažkada turėtu ginklu. Tačiau per giminės suėjimus dažnai buvo pasakojama apie tai, kas padėjo šeimai išvengti tremties – mano senelių šeima tik per plauką išsigelbėjo nuo tokio likimo ir liko Lietuvoje. Galėjo būti ir jiems užvesta panaši byla. Beje, joje galėjo būti labai panašūs įrašai kaip ir Andriaus Sindaravičiaus byloje: senelis buvo šaulys, turėjo 20 ha žemės, šeima augino tris vaikus. Bet tai kita istorija.
Lietuvos ypatingajame archyve saugoma Sindaravičiaus Andriaus, Andriaus (1899-1944 m.) ir jo šeimos narių įskaitinė byla Nr. 1319/5, sudaryta iš 105 puslapių, apima visų penkių šeimos narių likimą. 1988 m. spalio 20 d., praėjus 44 metams nuo Semeliškių šaulių būrio vado pavaduotojo eigulio Andriaus Sindaravičiaus mirties, šeima reabilituota.