Julija KIRKILIENĖ
Sakoma, kad yra tik viena teisybė pasaulyje – mirtis. Ji žmonių neskirsto į turtingus ir vargšus, gerus ir blogus. Kaip rašo Stasys Gutautas „Lietuvių liaudies kalendoriuje“, mirtis – tai bedugnė praraja, kurios peržengti nepavyko niekam. Gyvenime žmogui privalu užauginti vaikus ir palaidoti tėvus. Ir reikėtų pridėti, kad gyvendami privalome gerbti mirusiųjų atminimą ir būti geresni gyviesiems.
Pagarba gyviesiems ir mirusiesiems
Mirusiųjų atminimą Elektrėnų savivaldybės, kaip ir visos šalies, vadovai ir gyventojai stengiasi pagerbti ypač prieš Vėlines, o gyviesiems – sudaryti sąlygas kapų lankymui. Elektrėnų savivaldybėje prie didžiųjų kapinių pastatomi net biotualetai, policijos pareigūnai stengiasi užtikrinti saugų eismą, o pardavėjai pasistengia, kad gėlių ir žvakių užtektų kiekvienam kapeliui. Savivaldybės seniūnijose jau tapo tradicija kiekvienais metais spalio pabaigoje sutvarkyti apleistus kapus, nušienauti žolę. Kapų tvarkymo darbus dažniausiai atlieka už pašalpas atidirbantys žmonės, todėl kartais būna, kad norėdami padaryti kaip geriau, padaro, kaip visada… Taip šiais metais atsitiko Toleikių kaimo kapinėse, Pastrėvio seniūnijoje. Kapines šienavęs žmogus smulkia žole užbėrė vieną gražiai tvarkomą jauno žmogaus kapą, dengtą akmens skalda. Į redakciją atėję mirusiojo artimieji sakė nesitikintys, kad kas padėtų sutvarkyti sugadintą kapą, bet prašė parašyti, kad žmonės žinotų ir kitiems taip neatsitiktų. Senose kapinėse žolei augti vietos yra daug, todėl kapų tvarkytojai šienaudami apie kapavietes, jas turėtų pridengti. Išrinkti žolės iš skaldos neįmanoma, todėl žmonėms teko nuimti visą skaldą, ją plauti, džiovinti ir vėl pilti ant kapo.
Nepagarba
Kurkliškių, Vievio ir Pylimų gyventojai šį rudenį susidūrė su didele nepagarba gyviesiems, verslininkams bandant prie Kurkliškių kapinių statyti krematoriumą. Aplink planuojamo krematoriumo statybos vietą gyvenantys žmonės sukilo: jie ne prieš kremavimą, bet jie nenori, kad jiems kelis kartus per dieną primintų apie gyvenimo laikinumą, todėl prieštarauja krematoriumo statybai pasirinktoje vietoje. Redakcijos kalbinti žmonės vieni sakė, kad jie psichologiškai nuo vaikystės bijo mirties: nevaikšto į laidotuves, o kitiems pagalvojus apie patį kremavimo procesą, per nugarą nubėga šiurpas. Bet savivaldybės vadovams psichologiniai žmonių išgyvenimai nelabai rūpi, jie į bendruomenių raštus neatsakinėja.
Bendruomenė savivaldybei ir redakcijai nusiuntė tokius klausimus:
1. Kokiu teritorijų planavimo dokumentu ir kokiomis konkrečiomis jo nuostatomis buvo remtasi keičiant žemės naudojimo būdą į komercinį?
2. Kokiais teisės aktais vadovaujantis žemės sklypo naudojimo būdas buvo pakeistas Elektrėnų savivaldybės mero potvarkiu?
3. Kokiu konkrečiu teritorijų planavimo dokumentu bus remiamasi projektuojant krematoriumą (Bendrame plane numatyta rekreacija, detaliajame – bendro naudojimo objektai, o projektuojamas komercinis objektas).
4. Kokią vertę savivaldybei, jos gyventojams ir vietos bendruomenei sukurs planuojamos krematoriumo statybos ir veikla? (planuojamos 3 darbo vietos, įmonė registruota kitoje savivaldybėje ir mokesčių Elektrėnams nemokės).
Redakcijai savivaldybės specialistė atsakė, kad jie bendruomenės klausimus gavo ir jiems atsakys, todėl redakcijai atsakinėti nebereikia. O bendruomenė gavo tik tokį atsakymą: į Jūsų klausimus atsakysime vėliau. Kada tas vėliau bus, neparašė – praėjus trims savaitėms atsakymų bendruomenė dar nesulaukė.
Amžinas ryšys
Kaip rašo S. Gutautas, vėlų rudenį miršta medžiai, gėlės. Gamta pasiruošia žiemai, kad ją pergyvenusi, vėl atgimtų. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad vėlų rudenį žmonės švenčia Vėlines – susitikimą tarp esančių šiapus ir anapus. Tik esantys šiapus, gausiai uždegdami žvakes ant mirusiųjų kapų, dažnai pamiršta, kad ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų amžiną ryšį, pamiršta šio pasaulio trapumą ir pamiršta vieni kitiems būti geresni. Jeigu kas vestų statistiką, tikriausiai surinktų duomenis, kad labiausiai užmaršūs gerumui būna tie, kas gauna pasėdėti valdžios kėdėse, ir tie, kurie įvairiais būdais trokšta praturtėti.