Pradžia Nr. 29 (834)
Raminta Česnauskaitė
Urugvajus
Montevidėjus
Po Rio de Žaneiro pasitiko visiškai kitoks Montevidėjus. Toks jausmas, kad Urugvajaus sostinės centre ne darbo dienomis lankosi tik kažką rūkantys čia pat gatvėje vietiniai, indėnai ir keli pasiklydę turistai. Gatvės tuščios ir pilnos apleistų pastatų, daug šiukšlių. Žengus kelis žingsnius nuo centro, mus pasitiko visai kitoks miestas. Aikštėse šalia zujančių mašinų ir autobusų urugvajiečiai šoka tango! Vieni šoka, kiti atsineša kėdes, geria matę ir žiūri, bendrauja.
Urugvajuje pasirodė pakankamai brangu, bet viešbutyje dirbanti mergina paaiškino, kad vietiniai apsipirkinėja turguje. Turgūs Urugvajuje – tai tokie Gariūnai, tik išstatyti viena eile priešingose gatvės pusėse ir tęsiasi kelis kilometrus. Pardavinėja ten viską: ir maistą, ir drabužius, ir daug termosų, ir matės. Kadangi matės indelis būna pilnas žolių, vandeniui vietos nėra, tad visi nešiojasi termosus su karštu vandeniu, nuolat jo pripila į indelį, matė geriama per metalinį vamzdelį – bambišą. Toks jausmas, kad urugvajiečiai niekada nesiskiria su termosu ir matės puodeliu: ir futbolo stadione, ir taksi automobilyje, ir paplūdimyje – visur geria matę. Urugvajuje būtų sunku vegetarams, mėsos ten valgoma daug, ir stipriai iškeptos, ir su krauju. Mes ragavome ir asado (Urugvajuje paplitusi mėsos kepimo technologija, kai įvairios rūšies mėsa yra lėtai kepama specialiose krosnyse šlakstant ją visokiais padažais). 
Vis dėlto Montevidėjus turi savotišką aurą, neįmanomą perteikti žodžiais: reikia atvažiuoti ir pamatyti, nors draugai nuolat kartojo, kad nėra ką ten veikti ir kad Montevidėjus – vaiduoklių miestas.
Argentina
Valiutos keitimas
Į Buenos Aires atplaukėm laivu iš Montevidėjaus. Pasitiko milijoninis miestas, mažai primenantis Pietų Ameriką: su dangoraižiais, europietiškos architektūros pastatais. Kitą rytą pasiskirstėme grupėmis ir išėjome apžiūrėti miesto. Apie valiutos keitimą Argentinoje buvom skaitę internete. Ir viešbučio darbuotojas paaiškino, kad geriausiai argentinietiškų pesų įsigyti „juodojoje rinkoje“ – pagrindinėse gatvėse arba mažose parduotuvėlėse. Nurodytoje gatvėje pasitinka šūksniai „cambio cambio cambio“ („keičiame keičiame keičiame“). Kursas priklauso ir nuo to, kiek šimtų eurų ar 
dolerių turime, kuo daugiau keisim, tuo geresnis kursas. Sutariam kainą, ir prasideda kelionė: pasukam kažkur už kampo, tada dar už vieno, tada lipam į liftą ir leidžiamės žemyn, einam į kambariuką už grotų, už kitų grotų sėdi žmogus, kuris keičia pinigus. Galvojau, jei patys iš čia neišeisim, niekas mūsų niekada ir neras. Mums pagal sutartą kursą deda krūveles po 1000 argentinietiškų pesų. Atidžiai tikrinam kupiūras, didžiausios pesų kupiūros yra po 100: ant vienų pavaizduotas generolas ir prezidentas Julio Argentino Roca, o ant kitų – Eva Peron (Evita), mums pastarųjų duoda lygiai dešimt… Abejojom, ar tikri, bet pardavėjas paaiškino, kad šie naujesni. Išėję į gatvę ir pasidžiaugę, kad likom gyvi, nusipirkom kruizą Paranos upe: ekskursijų pirkimas ten vyksta taip pat, kaip ir valiutos keitimas, pardavėjas gatvėje su plakatu siūlo keliones, sutari kainą, tada eini, kur tave veda, vėl liftas (šį kartą į viršų), tada tave palieka pas kelionių agentūros darbuotoją, kuriam palieki pinigus ir sutari dėl kelionės bei kur ir kada atvažiuos pasiimti autobusiukas.
Sostinė
Argentinos sostinėje yra į ką pasidairyti: pagrindinėje miesto aikštėje stovi rožiniai prezidentūros rūmai, šalia yra rotušė ir pagrindinė katedra, čia prasideda pati plačiausia pasaulyje – dvidešimties juostų Birželio devintosios – gatvė. Spėjome apsilankyti ir muziejuje. Mano tikslas buvo aplankyti Recoleta kapines, kur amžinam poilsiui atgulė visa Buenos Airių aukštuomenė, taip pat ir Eva Peron, kurios kapas yra po didžiulėmis užvirintomis metalo plokštėmis, nes pasak legendų, buvo ne kartą vogtas. Sakoma, kad 80 proc. visų Buenos Airių architektūrinių paminklų yra būtent čia. 
Kapinės – tarsi atskiras miestas, turintis gatves ir žemėlapį. Radome ir senų, apleistų kapų, kur pro praviras duris matėsi sulūžę karstai, voratinkliais apsisukusios sudžiuvusios gėlės ir sutrūniję kryžiai…
Paskutinę dieną Buenos Airėse nusprendėm aplankyti La Boca rajoną, kuris garsėja dėl dviejų priežasčių: garsiojo Argentinos „La Bombonera” stadiono ir spalvingų rajono gatvelių. Prieš daugiau nei pusę amžiaus vietos menininkas Quinquela Martín pasiūlė nuspalvinti pagal geležinkelio liniją besidriekiančią El Caminito gatvę įvairiomis spalvomis, o menininkai pradėjo prekiauti įvairiais meno gaminiais, paveikslais, kiekvienoje kavinukėje girdisi tango garsai ir galima pažiūrėti į šokėjų poras. Argentinos vadovai kelionių agentūras įpareigojo įtraukti kelias La Boca gatves į lankomiausias šalies vietas pristatančius lankstinukus, tačiau turistams patariama būti atsargiems, nes tik žengus žingsnį į šalį, patenki į visai kitokią gatvę. Lūšnynai, tvoros ir lendantys iš už kampų „vietiniai“. Keletą tokių pasisiūlė mus nufotografuoti su mūsų fotoaparatais. Labai įnirtingai siūlė, o slėptis ir bėgti nebuvo kur. Gerai, kad tame rajone dažnai lankosi policininkai. Netrukus prie mūsų sustojo policijos automobilis, pasakėm, kad pasiklydom, policininkas dar bandė paaiškinti, kaip mums rasti autobuso stotelę, bet aš maloniai pasisiūliau, kad mane ten nuvežtų. Ir nuvežė. Sėdynės policijos automobilyje plastmasinės ir kietos, bet nesiskundžiau, svarbu išvežė iš La Bocos.
Iš Argentinos grįžome į Braziliją dar kartą pažiūrėti į Igvasu krioklius ir skridome namo.
Pabaigai
Tris savaites keliavome lėktuvais, laivais, autobusais, traukiniais, automobiliais, motociklais, aplankėm 3 šalis (Braziliją, Argentiną Urugvajų), dar į vieną užsukom trumpam (Paragvajų), pamatėm gamtos stebuklą – Igvasu krioklius su garsiąja „Velnio gerkle“.
Kaip brazilai sako: obrigada ir ate mais.