Julija Kirkilienė
Gerai, kad prieš pat Vasario 16-tąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – švenčiama tokia graži įsimylėjėlių – švento Valentino – diena. Meilė visada buvo ir yra vertybė, bet kas yra meilė, ne kiekvienas žino. Neklausiame apie meilę jaunimo – jiems dar viskas prieš akis…
O va žmonės, poroje gražiai pragyvenę gyvenimą, turėtų apie meilę žinoti viską. Pavyzdžiui, Pylimų kaime 53 metus su žmona Jadvyga gyvenantis Grigalius apie meilę taip sakė: kai buvau jaunas, galvojau savo Jadzelę ant rankų nešiosiu. Kai pasenau, Jadzelė mane ant rankų nešioja… O Elektrėnų „Metų žiburių“ nominacija „Už šeimos vertybių puoselėjimą“ apdovanoti Marytė ir Juozas Markauskai žino savo meilės formulę: meilė yra vaikai. Keturiasdešimt pirmuosius metus kartu gyvenantys, penkis vaikus užauginę ir į mokslus išleidę Markauskai sako, kad vaikai yra tas stebuklas, neleidžiantis meilei išblėsti. Kol vaikai buvo maži, jiems tėvai savo meilę skyrė, dabar – vaikai tėvelius lepina. O tie tėveliai visada kartu. Marytė sako, kad jie niekada po vieną nėra atostogavę, nėra keliavę, niekada po vieną nėra jokių švenčių šventę. Visada abu. Net naujagimių Marytė sako niekada viena nėra maudžiusi: „Visada abu maudėme, abu tais mažais stebuklais džiaugėmės“. O dabar jauni seneliai džiaugiasi penkiais anūkais. Meilė Markauskų gyvenime visada buvo vienoda, bet gyvenimas skirtingais laikotarpiais – skirtingas. Bet Marytė sako, jie niekada nebūtų sugalvoję valstybės paramos prašyti: kodėl kažkas turėtų mano vaikais rūpintis?
Susitiko būsimieji jaunavedžiai per Marytės aštuonioliktąjį gimtadienį. Į pirmąjį jubiliejų ji pasikvietė bendraklasius, tarp kurių buvo Juozo brolis. Jis į šventę atsivedė Kauno politechnikume besimokantį Juozą. Nuo tada Marytė ir Juozas susidraugavo. Graži draugystė tęsėsi trejus metus. Tais laikais draugaudavo, bet susidėję negyvendavo. Per tuos metus Juozas atitarnavo kariuomenėje, Marytė baigė medicinos mokyklą. 1974 metais jie susituokė, po metų apsigyveno Elektrėnuose. Juozas dirbo Lietuvos elektrinėje, Marytė – poliklinikoje Vaikų konsultacijos skyriuje medicinos sesele. Po poros metų gimė Remigijus. Marytė sako, labai laukiamas buvo, kaip ir visi kiti Markauskų vaikai: Jūratė, Rimgaudas, Laima, Justas. Netyčiukų nebuvo. Kiekvienas vaikas buvo stebuklas. Tarp vyriausiojo ir jauniausiojo – 13 metų skirtumas. Vaikams, sako Marytė, sakydavome: mokykitės, jūsų turtas – mokslas. Kitų turtų jums sukrauti negalėsime. Markevičių vaikai tėvų klausė. Visi baigė aukštuosius, kai kurie ir po kelias profesijas įsigijo. Daugiabučio trijų kambarių bute Markevičiams buvo ankštoka. Tada jie iš kolūkio viename kaime pirko seną namą, ten buvo žemės, tad vasaras šeima leido kaime: augino gyvulius, daržoves, vaisius. Ir dirbo visada visi kartu: vaikų niekada nereikėdavo kviestis į pagalbą, visada patys ateidavo. Ir apie pinigus turėjo supratimą. Marytė su meile prisimena, kaip dukrelė parduotuvėje skaičiavo, ką už penkis rublius pirks: miltų, cukraus, o ko, mama, dar reikia? Neprašydavo saldainių, žinojo, kad yra reikalingesnių produktų.
Ir, vis dėlto, ar tie šilti prisiminimai ir yra meilė? Nežinau, sako niekada kito vyro nepažinojusi Marytė ir negalinti su niekuo saviškio palyginti. „Aš ir nenoriu jo su niekuo lyginti. Aš su juo visada jaučiausi saugi, nė neprisimenu, ar kada buvome nors susipykę, – vis dar su meile apie savo žmogų kalba Marytė. – O ir vaikai nesuprastų, jeigu ko pyktumėmės“. Marytei niekada nereikėjo draugių, Juozui – draugų. Jie vienas kitam buvo ir draugai, ir mylimieji. Tokie mes esame, sako Marytė, visą gyvenimą dirbusi medicinos sesele Vaikų skyriuose. Abromiškių vaikų sanatorijoje ji dirba jau 30 metų. Juozas, netekęs darbo Lietuvos elektrinėje, įkūrė savo įmonę, dirba, ką gerai moka – pervynioja elektros variklius. Savo laimingą meilės istoriją Marytė nusako dviem žodžiais: toks likimas. Ir priduria, kad gyvenime abu su vyru turėjo kantrybės, mokėjo gerbti vienas kitą ir gyvenime sutiktus žmones.