Ir pavasariai – vėjai žali,
O gyvenimas primena pasaką,
Pasiklydusią žemės glėby...
Bet tiek nedaug reikia, kad ta klajūnė mūsų gyvenimo pasaka įgautų prasmę, kad laimingi joje būtume per mums paskirtas dienas, kad galėtume Aukščiausiajam už jas padėkoti, kad turėtų už ką mums padėkoti žmonės, esantys gyvenimo kelyje šalia mūsų...O reikia tik vaiskaus Gimtinės dangaus lopinėlio virš galvos, reikia tik šilto šalia esančio žmogaus žvilgsnio, gero žodžio, gerumu dalintis su tais, kuriems šiais laikais to labiausiai reikia. Reikia tik nebūti vieniems, ir kitiems neleisti paskęsti vienišume... Ypač jei artėja gyvenimo saulėlydis...
Todėl ir einame į žmones, bendraujame, dalijamės gerumu, rūpinamės savo kūno ir dvasios sveikata, rūpinamės vieni kitais. Mūsų – pagyvenusių žmonių – laukia ir Bočių bendrija, ir Sveikuoliai, ir įvairios Elektrėnų bendruomenės centro bei kitos visuomeninės organizacijos ir Elektrėnų kultūros centras.
Ypač smagi mūsų grupės entuziastų veikla kultūros centro Klojimo teatre. Tuo entuziazmu mus kažkada užkrėtė Nadiežda Latovina. Jai dėl šeimyninių aplinkybių grįžus gyventi į Šiaulius, su mumis toliau dirba Žana Sadkauskienė, kuri, dirbdama su Vaikų dramos kolektyvu E.M.A., atranda laiko ir mums. Labai smagu susibėgti parepetuoti linksmai pajuokaujant, improvizuojant, pabendraujant. Parodyti žiūrovams mūsų vaidinimus, žinoma, jau gana rimtas dalykas. Pakiša koją kartais patirties stoka, jaudulys. Bet kaip gerai pasijuntame po pasirodymo, kai viskas neblogai pasiseka!
Štai praeitą trečiadienį savo spektaklį „Sunki našta“ apie sunkią senos mamos dalią, pardavus sodybą ir netekus pinigų, rodėme Abromiškių reabilitacinėje ligoninėje besigydantiems ligoniams. Tik įžengę į įstaigos koridorius, kalbinome sutiktus ligonius, kvietėme ateiti į salę (žinoma, žiūrovus į salę kvietė ir foje kabantis skelbimas). Didelio entuziazmo jie nerodė – ir sunku ko tikėtis iš ligonių, prislėgtų savo negalavimų naštos... Bet pavakarieniavę žmonės pradeda rinktis į salę, ir netrukus salė jau puspilnė. Pradedame perteikti tą sunkią mamos dalią, vis labiau įsijausdami, kildami link kulminacijos. Kuo toliau, tuo dažniau išgirstame juoką, plojimus. Kartais žiūrovai nuščiūva, laukdami, ką gi dar sugalvos tos begėdės dukros Birutė (Zita Cibulskienė) ir Aldona (Stanislova Šarakojytė). Įsijautę, su užuojauta ligonėliai seka Mamos likimą – Aldonos Sajienės vaidybą. Juoką sukelia Mamos draugės Magdelės (vaidino Adelė Žemaitaitienė) intrigos, siekiant demaskuoti begėdes gobšuoles dukras. Palankumą žiūrovai rodė tik gerokai padoresniems sūnui (vaidino Povilas Šadurskas) bei žentui Jurgiui (vaidino Aloyzas Samuolis). Nors neigiami personažų bruožai iššaukė žiūrovų pasipiktinimą, bet gerų žodžių už vaidinimą sulaukėm visi.
O kas ypatingai malonu: sekančią dieną iš ligoninės personalo išgirdome, kad ligoniai džiaugėsi jiems sudaryta galimybe pažiūrėti spektaklį, aptarinėjo jo turinį, mūsų vaidybą, juokavo. Ir net jautėsi sveikesni! Kaip gera padovanoti žmonėms nors truputį džiaugsmo. Sveikite buvę mūsų žiūrovai, būkite laimingi. Jūs to nusipelnėte.
Todėl ir einame į žmones, bendraujame, dalijamės gerumu, rūpinamės savo kūno ir dvasios sveikata, rūpinamės vieni kitais. Mūsų – pagyvenusių žmonių – laukia ir Bočių bendrija, ir Sveikuoliai, ir įvairios Elektrėnų bendruomenės centro bei kitos visuomeninės organizacijos ir Elektrėnų kultūros centras.
Ypač smagi mūsų grupės entuziastų veikla kultūros centro Klojimo teatre. Tuo entuziazmu mus kažkada užkrėtė Nadiežda Latovina. Jai dėl šeimyninių aplinkybių grįžus gyventi į Šiaulius, su mumis toliau dirba Žana Sadkauskienė, kuri, dirbdama su Vaikų dramos kolektyvu E.M.A., atranda laiko ir mums. Labai smagu susibėgti parepetuoti linksmai pajuokaujant, improvizuojant, pabendraujant. Parodyti žiūrovams mūsų vaidinimus, žinoma, jau gana rimtas dalykas. Pakiša koją kartais patirties stoka, jaudulys. Bet kaip gerai pasijuntame po pasirodymo, kai viskas neblogai pasiseka!
Štai praeitą trečiadienį savo spektaklį „Sunki našta“ apie sunkią senos mamos dalią, pardavus sodybą ir netekus pinigų, rodėme Abromiškių reabilitacinėje ligoninėje besigydantiems ligoniams. Tik įžengę į įstaigos koridorius, kalbinome sutiktus ligonius, kvietėme ateiti į salę (žinoma, žiūrovus į salę kvietė ir foje kabantis skelbimas). Didelio entuziazmo jie nerodė – ir sunku ko tikėtis iš ligonių, prislėgtų savo negalavimų naštos... Bet pavakarieniavę žmonės pradeda rinktis į salę, ir netrukus salė jau puspilnė. Pradedame perteikti tą sunkią mamos dalią, vis labiau įsijausdami, kildami link kulminacijos. Kuo toliau, tuo dažniau išgirstame juoką, plojimus. Kartais žiūrovai nuščiūva, laukdami, ką gi dar sugalvos tos begėdės dukros Birutė (Zita Cibulskienė) ir Aldona (Stanislova Šarakojytė). Įsijautę, su užuojauta ligonėliai seka Mamos likimą – Aldonos Sajienės vaidybą. Juoką sukelia Mamos draugės Magdelės (vaidino Adelė Žemaitaitienė) intrigos, siekiant demaskuoti begėdes gobšuoles dukras. Palankumą žiūrovai rodė tik gerokai padoresniems sūnui (vaidino Povilas Šadurskas) bei žentui Jurgiui (vaidino Aloyzas Samuolis). Nors neigiami personažų bruožai iššaukė žiūrovų pasipiktinimą, bet gerų žodžių už vaidinimą sulaukėm visi.
O kas ypatingai malonu: sekančią dieną iš ligoninės personalo išgirdome, kad ligoniai džiaugėsi jiems sudaryta galimybe pažiūrėti spektaklį, aptarinėjo jo turinį, mūsų vaidybą, juokavo. Ir net jautėsi sveikesni! Kaip gera padovanoti žmonėms nors truputį džiaugsmo. Sveikite buvę mūsų žiūrovai, būkite laimingi. Jūs to nusipelnėte.
Zita Cibulskienė
Jūs vapšče džiaukitės, kad bent tokie...
O aš pažiūrėsiu kaip tu ant suolelio ...
as norecai ten buti
Tai kad ne apie prostatą ir kalbu, ga...
Tai,kad aš prostatos neturiu...:)