Elektrėnų Kronika - Elektrenų krašto laikraštis

Po aštuoniolikos mėnesių darbo 1962 metų gruodžio 30 dieną buvo paleistas pirmasis elektrinės blokas, o vietoj statybų metu išnykusių Perkūnkiemio, Raistinės ir kitų kaimų išaugo miesto tipo gyvenvietė.
„Elektrėnai vystėsi sparčiu tempu ir jau 1963 metų vasario mėnesį Elektrėnuose veikė 2 vaikų darželiai-lopšeliai, kavinė „Dainava“, kultūros namai, 13 naujų daugiabučių namų bei universalinė parduotuvė, kuri tais laikais buvo labai moderni. Liepos mėnesį prie šių statinių prisidėjo ir moderniausia tų laikų vidurinė mokykla Lietuvoje. 1964 metų liepos mėnesį 7 valandos 40 minučių pradėjo veikti trečiasis elektrinės blokas. Po metų pradėjo veikti ketvirtasis blokas ir elektrinės gaminamos elektros užteko ne tik visai Lietuvai, bet liko ir kaimynams. Tais pačiais metais, kai pradėjo veikti ketvirtasis blokas – 1965 metais – Elektrėnuose buvo didžiausias gimstamumas visoje Tarybų Sąjungoje. Taip buvo dėl to,  kad Elektrėnuose gyveno jauni žmonės. 1968 metais anksčiau trimis mėnesiais nei buvo numatyta grafike buvo paleistas šeštasis elektrinės blokas. Elektrinės generaliniu direktoriumi paskiriamas Pranas Noreika“ – nuo elektrinės neatsiejamo miesto istoriją perteikia Elektrėnų 45-mečiui sukurtas dokumentinis filmas.
Filme pateikti kadrai primena, kaip, P.Noreikai patikrinus Ivano Matoko sumontuoto generatoriaus pulsą, Petras Ignatavičius jį užkuria.  „Elektrėnuose buvo įsikūręs vakarinio Kauno politechnikos universiteto filialas, įdomu, kad kaip tik tą dieną, kai buvo paleistas šeštasis elektrinės blokas, studentai laikė egzaminą, - prisimena elektrinės generalinis direktorius Pranas Noreika. - Po bloko paleidimo išvyksta montuotojai-derintojai, pasilieka statybininkai, kurie kloja pamatus likusiems dviems blokams. 1971 metais geriausias Lietuvos blokų mašinistas Juras Jaras dirbo prie pirmojo elektrinės bloko.  1972 metais klausinėjant elektrinės darbuotojus jie teigė, kad jaučiasi lyg šeima. Labai mažai darbuotojų palieka elektrinę, o tie, kuriems tenka ją palikti, labai liūdi ir apgailestauja.“
Generalinis direktorius prisimena, kaip 1980 metais prasidėjus Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybai, buvo sumanyta ten pastatyti ir gyvenamuosius namus darbuotojams. Tada P. Noreika įtikino valdžią, kad Kruonyje nebus tokios infrastruktūros, kokia yra Elektrėnuose, todėl ten neverta statyti namų, tad vietoj planuotų 8 tūkstančių naujame mieste gyventojų kūrėsi dvigubai daugiau.
„Netrukus prasidėjo ir architekto Leono Valinevičiaus suprojektuotų Elektrėnų ledo rūmų bei „Jacht klubo” statybos, - pasakoja generalinis direktorius P.Noreika. Prisimindamas L.Valinevičių P. Noreika sako, kad Ledo rūmai – Valinevičiaus gyvenimo paminklas.  „Kol toks entuziastas kaip L. Valinevičius buvo, gyvenimas “Jacht klube” virdavo. Jame būdavo galima pasirinkti daugybę vandens sporto šakų: baidarių, kanojų, vandens slidžių ar burlenčių. Kai to entuziasto nebeliko ir gyvenimas „Jacht klube” nustojo viręs“, - pastebi generalinis direktorius.
Pasak P. Noreikos, idėja  pastatyti “Vaikų pasaulį” kilo pasikalbėjus su profsąjungos pirmininku, nes reikėjo, kad Elektrėnuose kas nors ir vaikams atsirastų. Tačiau iš pradžių reikėjo pasodinti medžių, nes toje vietoje, kur yra vaikų pasaulis, buvo plika kalva. Medžius sodino patys elektrėniečiai. Po to buvo pastatyti ir atrakcionai. „Elektrėnų žmonės labai norėjo žalio miesto, tad jie laisvu nuo darbo metu visame mieste sodino medžius“, - pasidžiaugia Pranas Noreika.
Tuometinis Elektrėnų  statybos darbų viršininkas Leonas Urbakavičius teigia, kad P. Noreika padėjo įgyvendinti nemažai svarbių pakeitimų. Pagal projektą kai kurios Elektrėnų gatvės buvo tokios siauros, kad net neįmanoma buvo dviem mašinoms prasilenkti. Pranas Noreika įtikino aukščiausią Lietuvos valdžią, kad  naujame mieste gatvės turi  būti plačios“, - pabrėžia L. Urbanavičius. „Pradėjus statyti Abromiškių kliniką elektrinės generalinis direktorius žmonėms aiškino, kad ne valdžiai, o jiems ji tarnaus“, - pasakodamas, kaip P.Noreikai pasisekė užtikrinti klinikos statybos skaidrumą, prisimena tuometinis statybos ministras Algirdas Vapšys ir priduria, kad kai kurios dalys Elektrėnų restorane yra atkeliavusios iš Vilniaus operos teatro. P. Noreika nebijojo nusižengti taisyklėms vardan žmonių gerovės. Kad ir tas pats jau minėtas restoranas. Jis buvo perdarytas iš valgyklos, nes tais laikais nebuvo galima statyti tokių statinių. “Jis buvo puikus ir reiklus vadovas”, - prisimena buvęs statybos ministras.
2000 metai – naujas etapas Elektrėnams: Elektrėnai tapo savivaldybe. Pašventintą Elektrėnų herbą, pirmajam Elektrėnų savivaldybės merui įteikė Prezidentas Valdas Adamkus. Už nuopelnus Elektrėnams pirmuoju Elektrėnų garbės piliečiu tapo Pranas Noreika.
2007 metais antruoju Elektrėnų  savivaldybės meru išrinktas Arvydas Vyšniauskas.
Elektrėnų jaunimo nuomone, didžiausias Elektrėnų savivaldybės pasiekimas per praėjusi dešimtmetį – baseino atidarymas, nes dabar jie gali plaukioti dideliame baseine žiema bei lankyti plaukimo treniruotes. Elektrėniškiai džiaugiasi nauja biblioteka bei suremontuotais kultūros namais nes, po remonto Elektrėnuose spektakliai rodomi kur kas dažniau.
Sporto mėgėjų nuomone, Elektrėnams reikia Ledo rūmų rekonstrukcijos, kad juose ir vėl galėtų vykti pasaulio jaunimo čempionatai. Galbūt ir dailiojo čiuožimo šou atvyktų į Elektrėnus. Taip pat reikėtų ir stadiono rekonstrukcijos. Galbūt reiktų ir baseino rekonstrukcijos, nes tada Elektrėnuose galėtų vykti svarbiausios šalies plaukimo varžybos.
Didžiausią elektrėniškių nusivylimą sukelia „Energolendo” bei „Jaunimo kranto” projektai, apie kuriuos taip garsiai buvo kalbėta, bet jų įgyvendinimas taip ir neprasidėjo.

Aš manau, politikoje ir savivalda, ir valdžia užima svarbias vietas. Todėl džiaugiamės Elektrėnų savivaldos įkūrimu ir žadame tai pažymėti įvairiais renginiais. Savivaldos įkūrimas turi įtakos ir Žebertonių kaimui. Atsirado didesnis ryšys su seniūnija, su savivaldybe, kaime išrinkti seniūnaičiai. Be abejo, savivaldybės įsteigimas buvo naudingas Elektrėnų gyventojams. Mieste atsirado įstaigos, kurių, nesant savivaldybės centrui, nebūtų buvę. Tai ir viešoji biblioteka, ir kultūros centras. Jei Elektrėnai nebūtų tapę savivaldybės centru, tiek Elektrėnų, tiek aplinkinių kaimų gyventojams būtų sudėtingiau spręsti įvairius klausimus, nes su Trakais, šiam rajonui anksčiau priklausė didesnioji dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijos, susisiekimas sudėtingesnis. Tad daugelį asmeninių reikalų susitvarkyti būtų žymiai sunkiau, negu dabar, kai savivaldybės centras yra patogiau, greičiau ir lengviau pasiekiamas.
Ir kaimo bendruomenių  veiklai tai turėjo įtakos, nes mažesnėje savivaldybėje tarp vietos valdžios ir bendruomenių atsiranda glaudesnis ryšys. Manau, tai turėjo įtakos ir aktyviam bendruomenių kūrimuisi.

Norėtųsi, kad jubiliejaus minėjimas neapsiribotų keliais pompastiškais renginiais gegužės 30 dieną, bet būtų minimas ištisus 2010 metus, kad dažnas tiek kultūrinis, tiek sportinis, tiek visuomeninis renginys vienaip ar kitaip būtų siejamas su jubiliejumi. Deja, neteko girdėti, kad būtų parengtas viešas jubiliejaus minėjimo renginių planas, o savivaldybės puslapyje paskelbta informacija apie jubiliejaus renginių planą sukūrusios darbo grupės veiklą labiau primena biurokratines procedūras, o ne realų siekį plačiai paminėti jubiliejų.
Galbūt jubiliejaus proga galima prisiminti žmones, kurie savo darbu, veikla dėjo pamatus miestui. Prisiminti galima įvairiai, tuo labiau, kad daugelio jų jau nėra tarp mūsų. Ir labai norėtųsi, kad iniciatyvą parodytų ne savivaldybės valdžia, o visuomeninės organizacijos, įstaigos, kuriose šie žmonės dirbo ar jas kūrė. Žinoma, didžiulė gėda tai, kad nėra išleisto reprezentatyvaus, be grubių klaidų leidinio apie Elektrėnus 1960 – 2010 metais bei nesukurtas filmas apie miestą, jo istoriją, žmones.
Mano nuomone, labiausiai Elektrėnų veidą darko nesutvarkyta marių pakrantė  nuo „Jacht klubo” iki pat kabančio tilto, vedančio į elektrinę. Kita piktžaizdė – brūzgynai, skiriantys miestą nuo autostrados Vilnius – Kaunas. Jei kalbėti apie akiai nematomus dalykus, Elektrėnų veidą darko didžios dalies žmonių abejingumas, pasyvumas. Kalbu tiek apie pasyvumą kultūriniame ir sportiniame gyvenime, tiek apie visuomeniškumo nebuvimą, kas kartais, manau, klaidingai vadinama apolitiškumu.
Paradoksas, bet iš  kitos pusės, Elektrėnus labiausiai puošia irgi žmonės –  miesto patriotai, ne tik norintys, bet ir realiais darbais prisidedantys prie jo klestėjimo. Kalbant apie vizualius dalykus, man gražiausias dalykas – iš tolo matomas naujasis gyvenamasis namas, kurio atsiradimas byloja, jog Elektrėnai yra besiplečiantis, augantis miestas. Panašias mintis sukelia ir besiplečiantis individualių namų rajonas, faktiškai sujungęs Elektrėnus su Abromiškėmis.
Apie daugelio žmonių  požiūrį į savo miestą sunku spręsti, todėl galiu kalbėti apie savo rato žmones. Tarp jų yra besididžiuojančių savuoju miestu, yra ir tokių, kuriems Elektrėnai tėra vieta kur jie laikinai apsistojo. Atsakymą į šį klausimą pasuksiu kiek kitu rakursu – aiškiai matyti, jog mažėja Elektrėnų patriotų. 1985 metais atvykęs čia dirbti ir gyventi, radau nepalyginamai daugiau Elektrėnus mylinčių, jais besididžiuojančių ir aktyviai miesto gyvenime dalyvaujančių žmonių. Deja, šiandien tokių sutikti darosi vis sunkiau.
Kiekvienas elektrėnietis geriausiai prisidėtų prie miesto gražinimo, jei jis neterštų jo – nešiukšlintų marių pakrančių ir miesto gatvių, nestatytų automobilių ant žaliųjų vejų, neniokotų gyvenamųjų namų laiptinių ir pan. Žinoma, tai tėra pasyvus rūpestis, todėl galima ir aktyviai prisidėti prie talkų, kurias kartais organizuoja seniūnija, parodyti įvairias iniciatyvas. Tiek dabartinė, tiek ir buvusi savivaldybės valdžia paprastai randa galimybių daugiau ar mažiau tokias iniciatyvas palaikyti. Aš asmeniškai jau kelintus metus tarp Lietuvos žygeivių, orientacinio sporto entuziastų propaguoju Elektrėnų keliautojų klubą, tiek pats po jo vėliava ištisus metus dalyvaudamas įvairiose varžybose Lietuvoje ir užsienyje, tiek ir kviesdamas prie šios veiklos prisidėti kitus (beje, ir ne elektrėniečius). Tai labai mažas darbelis parodant gražiąją Elektrėnų pusę kitiems, bet tokių darbų gausa gali sukurti puikų vaizdą.
Mano nuomone, dabartinė  savivaldybės valdžia turėtų maksimaliai greitai atsikratyti savo pirmtakų užkrautos daugiau nei abejotinos vertės „Jaunimo kranto“ bei koncesijos sutarties naštos ir ieškoti realių, o ne O. Benderio svajotų vasiukiškų galimybių sutvarkyti marių pakrantę bei miestiečių ir miesto svečių poreikiams bent minimaliai pritaikyti žemės plotą palei autostradą. Maksimaliai didelį dėmesį reikia skirti ir tam, kad Ledo rūmų rekonstrukcijos projektas nevirstų pinigų plovimo vieta.
Žinoma, man Elektrėnuose, nepaisant minėtų trūkumų, gyventi labai gera ir kol kas aš nematau savęs kuriame nors kitame Lietuvos mieste.

Komentarai