Elektrėnų Kronika - Elektrenų krašto laikraštis

1991 m. sausio 13-toji. Apie šią dieną nereikia daug aiškinti ar kalbėti. Ji įsirėžė į kiekvieno Lietuvos gyventojo atmintį ir širdį, kaip kruvina žaizda laidojant savo tautos didvyrius. Kartu – ta data – tai pasididžiavimas ir džiaugsmas, kad buvo apginta Lietuvos nepriklausomybė ir laisvė.
Visą tai prisiminti, pasikalbėti, pasidalinti tų dienų išgyvenimais buvome pakviesti į Vievio kultūros centrą. Skubėjome, kad dar rastume salėje laisvų vietų atsisėsti. Deja...Salė buvo tuštoka. Tiesiog gaila buvo kultūros centro darbuotojų pastangų, kurios taip kruopščiai ir nuoširdžiai pasiruošė šiam renginiui. Originaliai papuošta scena, dalyviams išdalinti dainų tekstai, pakviesti svečiai, nupirktos dovanos. Minėjimas prasidėjo bendra daina „Oi, neverk, motušėle“.
Garbingiausi vakaro svečiai Julija ir Jonas Janoniai, prisimindami sausio 13-osios įvykius, pasidalindami anuometiniais išgyvenimais, iškart sukūrė nuoširdaus, betarpiško, šilto bendravimo atmosferą. Iš pono Janonio pasakojimų sužinojome ir daug naujo apie tuometinę AT rūmų vidaus ir išorės apsaugą, apie pastangas suburti Lietuvos žmones pasipriešinimui, apie užblokuotų traukinių keleivių maitinimo organizavimą, apie užsienio žurnalistų paramą ir t.t.
Tų dienų įspūdžiais ir prisiminimais pasidalino Kristina Česonienė ir Vaclovas Kazlauskas. Tarp pasisakymų skambėjo dainos, buvo vaišinamasi karšta arbata, kuria pasirūpino Vievio seniūnas Z.Pukėnas ir seniūnijos darbuotojai.
Tarp svečių buvo ir Elektrėnų savivaldybės mero padėjėjas V.Kaluževičius, Vievio seniūnijos darbuotojai, Neįgaliųjų draugijos Vievio skyriaus atstovės.
Renginį vainikavo dokumentinio filmo demonstravimas. Ne kartą matyti sausio 13-osios nakties kadrai: beginklių žmonių pastangos apginti RTV pastatą bei televizijos bokštą nuo tankų, siaubingi sužeistųjų ir žuvusiųjų vaizdai salėje sukėlė pasikūkčiojimus ir ašaras. Gal todėl finalinė renginio daina „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ nuskambėjo ypač pakiliai.
Norisi dar kartą padėkoti kultūros centro darbuotojams už jų sunkų ir dažnai nedėkingą darbą, už jų nuoširdumą. Ir pagailėti tų, kurie neatėjo į šį (kaip ir į daugelį kitų) renginį. Pagailėti tų, kurie niekuo nesidomi, kurie amžinai dejuoja (beje, garsiausiai dejuoja tie, kurie daugiausiai turi), kurie gyvenimą mato tik juodom spalvom, galvoja tik apie save, pinigus ir duoną. Man tokių žmonių tiesiog gaila, nes gal jie nesuvokia, kad žmogų žudo jo paties abejingumas?

Komentarai