Elektrėnams – 60 metų Prisiminimai

Gegužės 29 d. Elektrėnai švenčia gimtadienį. Šiais metais Elektrėnai pažymi 60-ies metų, o Elektrėnų savivaldybė – 20 metų jubiliejus. Įvairūs jubiliejiniai renginiai planuojami vasarą, jeigu nesutrukdys karantinas dėl koronaviruso ­pandemijos. Šį kartą spausdiname vieviškio kelininko-veterano Juozo Stepankevičiaus
prisiminimus apie elektrinės ir Elektrėnų statybos pradžią.

1960 m. Elektrėnų miesto gyvenimo pradžia. Tada dar jokio miesto nebuvo, tenai buvo kaimai ir ežerai. Užtvenkus Strėvos upę, užtvankoje pakilęs vanduo suliejo­ net aštuonis ežerus ir ežerėlius: Any­kštą, Puikiną, Jagudį, Jagu­dė­lį, Dumbliuką, Nendrynėlį, Syšvan­tą ir Šyšvantaitį. Po vandeniu atsi­dū­rė Kakliniškių, Perkūnakiemio, Šar­ki­nės, Anykštų, Raistinės, Leka­vičių, Mažiklės, Petravičių, Alinkos, Rungos kaimai, iš kurių perkelta per 140 sodybų. Šių kai­mų pavadinimai iškalti Vandos Imbrasienės vienoje iš skulptūrų Elektrėnų skulptūrų parke, ežerų ir kaimų vardais pavadintos gatvės, parduotuvės, restoranai, viešbučiai.
Lietuvos elektrinė statyti pradėta tuometiniame Vievio rajone ir trumpai pavadinta buvo VRE, Vievio rajono elektrinė. Vievio rajonas panaikintas buvo 1962 metais. Vėliau elektrinė pavadinta Lietuvos valstybine rajonine elektrine (Lietuvos VRE).
Dirbti į Vievio rajoną aš taip pat atvykau 1960 metais. Dirbau vyriausiu inžinieriumi Vievio autokelių valdyboje (AKV), todėl mačiau ir pats prisidėjau prie statybos darbų.
Prisimenu, kaip statė laikiną ­gyvenvietę, vėliau – nuolatinę gyvenvietę – Elektrėnus. Pirmųjų daugiabučių namų gatvė pavadinta Draugystės gatve. Pirmieji statybų vadovai buvo Olegas Šadurskis ir Jonas Velaniškis. Tuo pačiu metu kaip objekto užsakovas dirbti paskirtas buvo Pranas Noreika.
Pradėjus statyti elektrinę ir nau­jas gyvenvietes Lietuvos kelininkams padaugėjo darbų. Į kelininkų planus įtraukti buvo ir Lietuvos elektrinės aplinkos darbai. Asfaltavimo darbus prie elektrinės ir į elektrinę pradėjo Kauno tiltų statybos valdyba Nr.1. Vievio autokelių valdyba tuos darbus atlikti tada dar neturėjo pajėgumų. Nuo 1965 metų autokelių valdyba tapo reorganizuo­ta Vievio kelių statybos valdyba (KSV-6), sustiprinta gamybinė bazė, todėl iš Kauno tiltų statybos perėmė Elektrėnų gyvenvietės kelių tiesimo bei remonto darbus. 1962 m. gruo­džio 30 d. paleistas buvo pirmasis energetinis blokas, antrasis blokas pradėjo veikti 1963 m. lapkričio 4 d., trečiasis – 1964 m. rugsėjo 12 d., ketvirtasis – 1965 m. rugpjūčio 18 d.

Lietuvos elektrinės statybų tęsinys – Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybos.
Techninis projektas buvo pa­tvirtintas 1978 m. balandžio 4 d., bet tik 1984 m. balandžio 21 d. buvo įbetonuotas Kruonio HAE pastato kertinis akmuo. Prasidėjus Kruonio HAE elektrinės statybai padaugėjo darbų ir Vievio KSV-6 kelininkams. Jie vykdė privažiavimo bei apvažiavimo kelių statybą. 1977 m. spalio mėnesį buvo padėti pirmieji pamatai pirmajam namui naujame Elektrėnų mikrorajone. Šio rajono statybą kuravo ir techninę priežiūrą vykdė inžinierius Algirdas Balčiūnas. Jam talkino Lietuvos elektrinės kapitalinės statybos skyriaus viršininkas Jurgis Steponavičius, o neoficialiuoju, bet visų pripažintu miesto vyriausiuo­ju architektu vėlgi dirbo direktorius Pranas Noreika, finansinę sritį tvarkė Leo­nas Rubinšteinas, vėliau Juozas Zaveckas. 10 proc. laikinų pastatų nuo Kruonio HAE lėšų ėjo gyvenvietės plėtojimui. Tų lėšų susidarydavo nemaža suma, kurias pats direktorius P. Noreika paskirstydavo atskirai kiekvienam reikalingam objektui. Atrodo, kad nei bėdų, nei sunkumų buvo. Pagal patvirtintą planą buvo tiesiamos gatvės, keliai. Prisimenu, kaip aš ir darbų vykdytojas Vladislovas Molis pirmą kartą susitikome su P. Noreika. Vienoje gatvėje rengėme sankasą, buvo lietingas oras. Matom – ateina kažkoks žmogus, klausinėja, kas čia bus, ką čia darome. Labai šnekus žmogus, įdomu buvo kalbėtis. V. Molis po kiek laiko ir paklausė, su kuo mes kalbamės. Nepatogiai pasijautėme, sulaukę atsakymo, kad jis yra šio objekto direktorius. Žmogus aukštas, apsirengęs paprastais darbininkiškais rūbais, kepurė su snapeliu, truputį palinkęs į priekį. Pėsčias apeina visas Elektrėnų statybas, žino visas smulkmenas, visas bėdas, sunkumus. Pats duoda nurodymus, jei kurie statybininkams neaiškūs. Toks jo gyvenimo būdas, ne jam sėdėti užsidariusiam kabinete. Pasak jo, jam tai yra ir rytinė mankšta, ir darbų kontrolė. Nuslėpti ką nors nė nebandyk. P. Noreikos žodis visada buvo patikimas. Pasitikėti buvo galima visais elektrinės vadovais. Garbės žodis tuo metu Elektrėnuose buvo reliktas.
Taip Vievio KSV-6 dirbo iki 1990 metų. Per tuos metus Elektrėnai išgražėjo, žmonėms buvo dalinami kolektyviniai sodai, išaugo nuosavų namų kvartalas. Visuose statomuo­se objektuose dirbti teko Vievio kelininkams. Prie Elektrėnų statybų savo darbais prisidėjo vyr. darbų vyk­dytojai Viktoras Virpša, Vladislovas Molis, kelininkai Vladas Šaškovas, Sigitas Valančius, meistrai Vidas Kuliešius, Kostas Leckas, Kostas Batisa, darbininkų brigada, vadovaujama Vytauto Sedzinausko.
Besiplečiantys Elektrėnai pri­traukė daug darbuotojų, kurių ne vienas dirbo Vievio kelių statybos valdyboje. Įmonė atliko pagrindinius aplinkotvarkos darbus, už tai gavome pasiūlymą savo darbuotojams pastatyti daugiabučius namus. 1986–1990 metais Elektrėnuose iškilo devynaukštis ir penkiaaukštis namai Vievio kelininkams. Direktorius P. Noreika kelininkus laikė patikimais partneriais, už tai skyrė geras vietas daugiabučių statybai. Kelininkai, atsidėkodami elektrinei ir Elektrėnams, savo lėšomis įrengė žiedinę įvažiavimo sankryžą, kurioje buvo pastatytas Elektrėnų simbolis, skulptūra „Himnas darbui“.
Vievio kelininkai savo indėlį įnešė ir Abromiškių klinikinės ligoninės bei profilaktoriumo statybose. Kelininkai iki profilaktoriumo įrengė privažiavimą nuo Vilniaus–Kauno magistralės ir tiesioginį kelią nuo Elektrėnų. Vievio kelininkai prie profilaktoriumo (dabar Abromiškių reabilitacijos ligoninė) pastatė automobilių stovėjimo aikš­teles, lauko teniso kortų aikštelę, pėsčiųjų taką nuo Elektrėnų iki Geibonių kolektyvinių sodų ir profilaktoriumo. Visus kelininkų darbus atliko Vievio kelių statybos valdyba, o kelininkai už tai, reikalui esant, gaudavo gydymo kelialapius į klinikinę ligoninę ar profilaktoriumą.
1960–2020 metai – tai mūsų kartos žmonių pats darbingiausias metas, tai pats šviesiausias 60 metų mūsų amžiaus laikotarpis. Per jį padaryta daug žmogaus protu sunkiai suvokiamų darbų. Atrodo, neseniai šioje vietoje buvo laukai ir kaimai, o dabar šviečia gražus miestas, savivaldybės centras – Elektrėnai.

Jubiliejaus proga Vievio kelininkai linki kiekvienam Elektrėnų ir Elektrėnų savivaldybės gyventojui, savivaldybės vadovams ir visų laikų direktoriui Pranui Noreikai geros ir stiprios sveikatos, kantrybės ir sėkmės būsimiems darbams atlikti. Su Jubiliejumi – 60-mečiu.

Juozas Stepankevičius, bu­vęs Vievio KSV-6 viršininkas
1972 m. apdovanotas­ „Gar­bės ženklo“ ordinu už auto­ma­gistralės ­Vil­nius–Kaunas tiesimą. 1988 m. su­teiktas­ nusi­pel­niusio inžinieriaus vardas. Apdo­va­notas „Kultūros žymūno“, „Garbės kelininko“, „Garbės medžiotojo“ vardais.

Kruonio HAE vyriausiojo hidrotechniko Stasio Danylos prisiminimai
Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro gaudžia drūtaliemenių ąžuolų giria. Gremžiasi į raudoną kaip varis, kietą it akmuo molį ekskavatoriai. Riaumoja kalnus žemių stumdami skreperiai, buldozeriai. Pamažėl juda sunkiasvoriai volai. Šiame atsakingame bare dirba Vievio kelių statybos valdybos vyrai. Metras po metro jie atkakliai veržiasi pirmyn. Pasiaukojimo darbe pavyzdžius rodo ekskavatorininkai Vladas Černiauskas su padėjėjais Česlovu Petkevičiumi bei Justu Stonkumi, buldozerio mašinistu Broniu Bartusevičiumi. Monotoniškas, iš pažiūros savaeigio volo vairuotojo Vaclovo Gerbutavičiaus darbas. Vėžlio žingsniu šimtus, tūkstančius kartų sunki mašina centimetras po centimetro suplūkia į pylimą smėlį, žvyrą. Tokiam darbui reikia kantrybės, sąžiningumo.
Ties keleliu, kur sustoja du plačiašakiai ąžuolai, kur iš po žemių srūva versmės, linguoja brolių Čekanauskų ekskavatoriaus strėlė. Stasys – mašinistas. Jaunėlis Bronius – jo padėjėjas. Molynų, pelkynų šturmui vadovauja meistras, Kauno politechnikumo auklėtinis Klemensas Mareckas.
Nemažai kilometrų naujų privažiavimo kelių buvo asfaltuojama: pagrindinis kelias nuo autostrados Vilnius–Kaunas Antakalnio sankryžos iki Kruonio HAE, kelio atkarpa Rumšiškės– Jieznas, apvažiuojant aukštutinį baseiną, vietinės reikšmės kelias Tadarva–Kaunio marios, išasfaltuotos ir Kruonio gatvės, pastatyta sankryža su viaduku Vilnius–Kaunas, su privažiavimo keliu į Elektrėnus.
Visus šiuos darbus vykdė tuo­metinė Vievio kelių statybos valdyba Nr. 6, vadovaujama Juozo Stepankevičiaus, Vladislovo Molio, Vlado Šaškovo, Juozo Lisausko, Sigito Valančiaus.
1961 m. pavasarį pradėta statyti nuolatinė Elektrėnų gyvenvietė, miestą projektavo B. Kasparavičienė ir K. Bučas.