Dr. Eugenijos Šimkūnaitės paliktos pamokos

Lietuvos Nepriklausomybę ir dr. Eugeniją Šimkūnaitę sieja Kovo 11-oji, tądien gimė žymioji farmacininkė, liaudies medicinos­ žinovė. Tas datas skiria 70 metų, per kuriuos nepriklausomybę Lietuva prarado, atkūrė ir vis dar mokosi gyventi nepriklausoma.­ Mokslininkės gyvenimas – ištisa pamoka tautiečiams: laisva tauta turėtų būti ir sveika tauta. Todėl ir praėjus 24 metams po mokslininkės netekties ir prabėgus šimtmečiams žmonės turi ir turės iš ko mokytis ne tik profesijos, bet ir gyvenimo pamokų. 

Daiva Červokienė

Pažymint 100-ąsias metines šviesaus atminimo farmacininkės, habilituotos gamtos mokslų dak­tarės, meiliai vadintos Lietuvos ži­niuone ar paskutine Lietuvos ra­gana, Eugenijos Šimkūnaitės gimimo metines 2020-uosius Seimas paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais. Mokslininkė savo gyvenimą paskyrė vaistinių augalų ty­rinėjimui, racionalaus naudoji­mo ir apsaugos propagavimui, tautos žinijos skleidimui. Pasidomėkime žymiosios farmacininkės gyvenimu ir jos požiūriu į vaistinius augalus, liaudies mediciną ir platesnę žiniją – jos paliktomis pamokomis.
Juk dr. E. Šimkūnaitę galima vadinti farmacininkų ir botanikų, žolininkų, visų besidominčių liaudies medicina ir visa žinija, ekologiška gyvensena mokytoja.

Gimė Rusijoje

E. Šimkūnaitė atgauto tėvų miško papartyne - Jono Danausko nuotr.

E. Šimkūnaitė atgauto tėvų miško papartyne – Jono Danausko nuotr.

Būsimoji farmacininkė gimė 1920 m. kovo 11 d. Novorosijske, kur jos tėvas – Pranas Šimkūnas, neturtingo ūkininko nuo Tauragnų sūnus, kaip ir daugelis to meto lietuvių, išvyko mokytis ir dirbti į Rusiją. Po 1831 m. sukilimo Lietuvoje buvo uždarytas Universitetas, po 1863 m. sukilimo – beveik visos gimnazijos, uždrausta spauda. Norint mokytis reikėjo daug pinigų, važiuoti į Rusiją, Lenkiją. Vienas lengviausių būdų lavintis buvo vaistinės mokinio praktika. Tam reikėjo 4 gimnazijos klasių baigimo pažymėjimo, išlaikyti lotynų kalbos egzaminą ir gauti leidimą dirbti vaistinėje mokiniu. Po 3 metų vaistinės mokinys išklausydavo prie universiteto kelių mėnesių kursus, išlaikydavo valstybinius egzaminus ir gaudavo vaistininko padėjėjo laipsnį – įgydavo farmacininko profesiją. Tada galėdavo savarankiškai dirbti vaistinėje ir net vadovauti kaimo vaistinei. Šį kelią ir pasirinko P. Šimkūnas.
Jis mokėsi Vilniuje privačiai, o vėliau – Maskvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo mobilizuo­tas, tarnavo karo lauko vaistinės vedėju. Po karo dirbdamas Krasnodaro krašto Novorosijsko ligoninės vaistinėje, susipažino su sesele Ol­ga Lebedeva, vedė, netrukus jiems gimė dukra Eugenija, ją pakrikštijo armėnų dvasininkas.
Vos dvejų metukų Eugeniją tė­vai parsivežė į Lietuvą. Netrukus P. Šimkūnas įsteigė savo vaistinę Tauragnuose, vėliau įsigijo namą ir kelio­lika hektarų žemės, savo ūkyje užveisė vaistažolių plantaciją, supirkinėjo džio­vintas vaistažoles, jas rūšiuodavo ir siųsdavo įvairioms Lietuvos vaistinėms ir į užsienį. Jam padėdavo žmona ir dukra Eugenija, vadinama Gese.

Prie vaistažolių – nuo šešerių
E. Šimkūnaitė atsiminimuose rašė, kad tėvai ją mylėjo, bet nelepino, nuo mažens pratino prie darbo. Dar mažutė ji turėjo karpyti etiketes, klijuoti maišelius, plauti buteliukus, nuo šešerių pradėjo rinkti vaistažoles. Vaistažolėms perrinkti, rūšiuoti samdydavo keletą moterų, su jomis kartu dirbdavo ir Eugenija, vis sava akis. Moterys daug kalbėdavosi apie įvairių augalų gydomąjį poveikį, kaip paruošti vaistus, atpažinti ligą – taip būsimoji farmacininkė susipažino su augalais ir liaudies medicina, daug ką įsidėmėjo. Ji buvo žingeidi, mėgo klausytis pasakojimų apie senovę, papročius.
Mažoji Gesė nemėgo žaisti su lėlėmis, labiau patiko arkliai, karstynės su berniukais, savo teises gebėdavo apginti ir kumščiu. Pramoko amatininkų darbo – galėjo pasitaisyti batus, išsiversti švarką. Tauragniškiai, matydami ant žirgo pralekiančią Eugeniją, neretai ištardavo „Gasiokas laksto“.

Pirmasis E. Šimkūnaitės kalendorius

Pirmasis E. Šimkūnaitės kalendorius

E. Šimkūnaitė savo atsiminimuose pasakojo, kad turėjo „nedurnus tėvus“ – jie nieko nevertė mokytis atmintinai. Taip ji įprato viską mokytis apgalvotai, išsiaiškindama esmę. Pati teigė, kad Šimkūnai turi žalčio žymę, ypatingą apgamą, kuris rodo, kad jie apdovanoti gydymo galia. E. Šimkūnaitės dėdė Kastulis buvo šeptūnas, tėvas Pranas pavaduodavo ir gydytoją. Jaunystėje Eugenija irkluodavo Tauragno ežere, regis, mokėsi kovų menų. Daug pasakojimų užrašyta apie jos išskirtinę fizinę jėgą.
„Įprotis keltis su saule buvo visoj mūsų giminė. Mat saulininkai – visi saulės garbintojai buvo“, – yra teigusi E. Šimkūnaitė. Ji pasakojo ir apie išskirtinę tėvo fizinę jėgą: „Kai tėvas uždėdavęs bėgančiam arkliui ant kryžiaus ranką, tas ir pritūpdavęs. Užtat jį kviesdavo skir­ti besimušančių bernų“.
Baigusi Utenos gimnaziją 1937 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžio­jo universitetą studijuoti farmacijos – ją ypač domino augalai. Studijas nutraukė karo pradžia, universitetas buvo uždarytas, 1943 m. baigė jau Vilniaus universitetą, vėliau teko įteisinti diplomą išlaikius marksizmo leninizmo egzaminus, antraip jis nebūtų galiojęs.
1944 m. karo sviedinys pataikė į Tauragnų vaistinę, ją sudegino. Laikraščiai pranešė, kad Tauragnų vaistinė sudegė, vaistininko šeima žuvo – Eugenija apraudojo tėvus. Tik po pusmečio sužinojo, kad motina gyva, pėsčia nuėjo į Tauragnus ir netrukus pasiėmė ją pas save.

Farmacininkė ir botanikė
E. Šimkūnaitė dirbo Kauno ir Vilniaus botanikos soduose, vaistinėse, Vilniaus universitete, o ilgiausiai – Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausioje farmacijos valdyboje.
1952 m. E. Šimkūnaitė apgynė mokslinį darbą apie valerijonus – apskaičiavo natūralius valerijonų išteklius Lietuvoje, pagrindė auginimo būtinumą ir parengė tam rekomendacijas. Abiem su motina pragyventi iš vieno atlyginimo buvo sunku, tad 1955 m. sužinojusi apie laisvą padalinio vadovo vietą vaistažolių ūkyje Kazachstane, išvyko į tolimą šalį. Ten laukė daug didesnis atlyginimas, domino ir to krašto papročiai, liaudies medicina. Tačiau neslėpė, kad sunkiai prisitaikė prie gyvenimo sąlygų. Ten medžių mažai, malkų žmonės neturi, šildomasi su šiaudais sumaišytu ir išdžiovintu mėšlu, maistas verdamas ant juo kuriamos ugnies. Nuo to ir maistas įgauna specifinio skonio – negalėjo valgyti, labai sulyso. O dar ūkio darbininkai nelabai norėjo moters klausyti. Tad po poros metų grįžo į Vilnių, vėl įsidarbino Vyr. farmacijos valdyboje.

Dr. E. Šimkūnaitė ir toliau kaupė informaciją apie vaistinius augalus, tyrinėjo juos gamtoje, dalyvaudavo šalies ir Pabaltijo botanikų ekspedicijose. Kai Švenčionių fabrike buvo organizuota mokslinė laboratorija, vadovavo jos darbui, jos pastangomis buvo įkurtas Gerdašių eksperimentinis vaistinių augalų ūkis. 1970 m. E. Šimkūnaitė apgynė habilitacinį darbą apie Lietuvos vaistažolių išteklius ir jų naudojimo biologinius pagrindus. Jos pastangomis buvo įkurta neakivaizdinė jau­nųjų vaistažolininkų mokykla Res­publikinėje jaunųjų gamtininkų stotyje (dabar Lietuvos jaunųjų gam­tininkų centras), kurios­ moksline vadove buvo ji pati. Pirmaisiais gyvavimo metais pati skaitė ir daugumą paskaitų, vedė visus užsiėmimus.
Tyrinėdama vaistinių augalų augavietes dr. E. Šimkūnaitė išvaikščio­jo Lietuvą, surinko tūkstančius žo­džių lietuvių kalbos žodynui, rinko pasakas, padavimus, dainas ir sutartines.
Paskutinius du gyvenimo dešimtmečius dr. E. Šimkūnaitė daug rašė – periodinėje spaudoje paliko daugiau kaip 800 straipsnių, ne tik apie liaudies mediciną ir įvairius vaistinius augalus, vaistinės žaliavos ruošimą ir auginimo galimybes, bet ir spektaklius, gamtosaugą.

Apie raganų kilmę ir patarimus

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo posėdyje (pirma iš kairės – fondo pirmininkė Birutė Karnickienė)

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo posėdyje (pirma iš kairės – fondo pirmininkė Birutė Karnickienė)

Žmonės daktarę dažnai vadino žiniuone, tokiu pavadinimu kino režisierius H. Šablevičius apie dr. E. Šimkūnaitę sukūrė filmą. Žiniuonės ar net raganos vardas jai patiko. Pati skaitydama daug kur paskaitas prisistatydavo – ragana, dažnai dar konkrečiau – paskutinė Lietuvos ragana.
Savo straipsniuose mokslininkė teigė, kad raganos „gimė“ matriarchato gadynės pradžioje ir buvo tikrai geros“. Jos norėjo numatyti, kur daugiau medžiojamų žvėrių, kad gentis būtų soti, atspėti kaimynų kėslus, kad staiga neužpultų. Norėjo toli regėti, todėl ir buvo pramintos raganomis:
„O jei žvėrys iš ganyklų išbėgdavo, kaimynai užpuldavo, raganoms reikėjo žinoti, kokiomis žolėmis žvėris atgal privilioti, reikėjo mokėti ir žaizdas tvarstyti, ir priešus apdumiančių žolelių pakišti – taip iš kartos į kartą kaupėsi raganų žinios ir grėsminga, nuodijanti galia.
Žlugus matriarchatui, moterims, net ir raganoms, teko visur vyrams nusileisti. Raganos vardas įgavo nei­giamą atspalvį, mat savo raganiškas žinias moterys neretai prieš vyrus panaudodavo. Taip ragana tapo klastingumo, netgi kenksmingumo sinonimu. Keitėsi laikai, praktiškoji raganų galia vis mažėjo, o turimos žinios buvo vis labiau slepiamos, vis slapčiau perduodamos, vis labiau magiškomis paveldėtomis formulėmis, nustojusiais prasmės judesiais apraizgomos. Tikras žinias slėgė vis storesnis prietarų ­sluoksnis“, – rašė dr. E. Šimkūnaitė.
Viena dr. E. Šimkūnaitės knyga ir vadinosi „Ką žino tik ragana, arba gyvenimas be tablečių“. (1994). Kitos: „Vaistažolės“ (su J. Urbiene, 1971), „Girios medeliai, žali žaliuonėliai“ (1991), „Gyvačių karalystė“ (1992), „Pipirų žemė“ (1993). Po moks­lininkės mirties iš­leistos dar 7 iš jos rankraščių archyvo, išlikusių receptų ir patarimų, beletristikos žurnaluose ir laikraščiuose sudarytos knygos bei atsiminimų apie ją knyga „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia“ (2006).

Legendos ir realybė
Apie dr. E. Šimkūnaitės gyvenimą sklando daug pasakojimų. Ji atkreipdavo dėmesį jau vien abejingumu savo išvaizdai: apkūni moteris vyriškais batais lygiu padu, pilku švarku ir tokios pat spalvos ar juodu sijonu arba kelnėmis, plačia vyriška berete. Dažnai ir treningais, nes taip patogiau, bei glėbeliu pievų ir pamiškių gėlelių, vaistažolių po pažastim.
Eugenijos Šimkūnaitės paramos ir labdaros fondo prezidentė Birutė Karnickienė pastebėjo, kad į dr. E. Šimkūnaitės buto duris Lazdynuose beldėsi ir garsenybės, ir niekam nežinomi žmogeliai iš nuošalių Lietuvos kaimų ir miestelių. Visiems padėjo nesiderėdama dėl atlygio. Galėjo būti milijonierė, jei už savo konsultacijas, patarimus būtų ėmusi pinigus. Tačiau laikėsi gilių žolininkų tradicijų: iš žmonių skausmo, nelaimės nevalia pelnytis, juk gebėjimas gydyti – Dievo dovana.
„Kaip padėką priimdavo nebent kokį skanėstą. Bet ir tai ne tik vien sau – tada skambindavo kolegėms, bičiulėms kviesdama: „Atlapatuok, gavau grobinį“,- sakė šio fondo atsto­vė botanikė Živilė Lazdauskaitė.

Pašnekovės pabrėžė, kad E.Šim­kūnaitė buvo labai atsidavusi mokslui ir į vaistines augalų savybes žiūrėjo labai atsakingai. Ji daug rašė apie vaistinius augalus ir gydymąsi jais žiniasklaidoje, akcentuodama, kad nede­ra galvoti, jog žolelės yra paprastutės, ­jų griebtis galima daug negalvojant („jei nepadės, tai ir nepakenks“). Cheminiuose vaistuose dažniausiai būna viena ar kelios veikliosios medžiagos, o net paprastutėje žolėje – kelios dešimtys, dažnai gan skirtingos. Jos gali veikti ne tik tą mūsų organizmo sritį, kurią norime gydyti, bet ir kitas, dažnai ir nepageidaujamai. Kad tokių bėdų išvengtume, svarbu vaistažoles vartoti atsakingai, tas pačias – tik labai trumpą laiką.
Pasak dr. E.Šimkūnaitės, skausmas – viena didžiausių gamtos­ dovanų mums, tai signalas, kad reikia tvarkytis, gydytis, būtina ieškoti skausmo priežasties.

Ir atminimui išsaugoti
Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė Birutė Karnickienė teigė, kad kai kurios dr. E. Šimkūnaitė propaguotos idėjos tarsi aplenkė jos gyventą laiką, nes populiarios tapo tik prabėgus keliems dešimtmečiams.
„Dabar mes kalbame apie ekologiją, sveiką gyvenimo būdą ir panašius dalykus. E.Šimkūnaitė dar tuomet apie tai šnekėjo, ragino maitintis sveikai, dėvėti tik iš natūralių medžiagų pagamintus drabužius ir taip pati darė, propagavo ekologijos, gamtosaugos idėjas, labai saugodavo vaistinių augalų radimvietes, neleisdavo jų niokoti“, – teigė B. Karnickienė.
Dr. E. Šimkūnaitė palaidota Tauragnų kapinėse, šalia tėvų. 1997 m. mokslininkės bičiuliai įsteigė E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondą, kurio tikslas – remti­ studijuojančius farmaciją ir vaistažolininkystę studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje.
1998 m. Tauragnų vidurinei mo­kyklai suteiktas Dr. Eugenijos Šimkūnaitės vardas.
1999 m. Vilniuje, Erfurto g. 4, atidarytas E. Šimkūnaitės memorialinis butas muziejus.
2012 m. Tauragnuose pradėtas sodinti „Gesės vyšnių sodas“, skirtas Gese tauragniškių vadintai E. Šimkūnaitei.
2013 m. Vilniaus universiteto bo­tanikos sode Kairėnuose ati­dengtas E. Šimkūnaitei skirtas paminklinis suoliukas.
2013 m. Vilniuje, Erfurto g. 1 skvere, atidengtas atminimo akmuo (skulpt. Jonas Gencevičius).
Jau bene 10 metų galima įsigyti „Acorus“ gaminamų dr. E.Šimkūnai­tės vardo vaistažolių arbatų.

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1