Dainoras BRADAUSKAS: politikai dažnai užmiršta, dėl ko jie buvo išrinkti

Seimo narys, socialdemo­kra­tas Bronius Bradauskas Kai­šia­dorių-Elektrėnų rinkimų a­py­­­­­­­­gar­doje buvo renkamas net ke­tu­rias kadencijas iš eilės. Nors daugiau nei dvidešimt metų mūsų kraštui atidavęs politikas nu­sprendė išeiti užtarnauto poil­sio, Bradausko pavardė čia ir toliau skamba. Dainoras Bradauskas jau treji metai yra aktyvus mūsų bendruomenės narys, nusprendęs eiti tėvo keliu – tarnauti žmonėms.

Pasirinkote Kaišiadorių-Elektrėnų rinkiminę apygar­dą, kiek įtakos šiam sprendimui turėjo Jūsų tėvo, socialdemokrato Broniaus Bradausko įdirbis šiame krašte?
Mano tėvo ryšys su šio krašto žmonėmis buvo ypatingas. Visas Seimo kadencijas, kurias buvo išrinktas vienmandatėje apygar­doje, jis dirbo pilna koja. Tos žmonių meilės, to pasitikėjimo kapitalo kitam neįmanoma perduo­ti. Net ir sūnui. Esu apsisprendęs dirbti pilnu pajėgumu, tarnauti žmonėms sąžiningai, o tėvo patarimai man tik padės.

Kandidatas į Seimą Dainoras Bradauskas

Kandidatas į Seimą Dainoras Bradauskas

Kodėl pasirinkote kandidatuoti su Gedimino Kir­kilo vadovaujamais social­darbiečiais, o ne su Gintauto Palucko socialdemokratais?
Algirdo Mykolo Brazausko ­laikais socialdemokratų bendruo­me­nė buvo vieninga, stipri ir nedaloma. Tikiu ir darysiu viską, kad ji vėl tokia būtų, kitaip socialde­mo­kratijos idėjų Lietuvoje nebeliks kam apginti. Tai, kad partija suskilo į dvi, liudija kai kurių politikų silpnumą, ambicijas, nenorą tartis dėl bendro, aukštesnio tikslo. Rinkausi tą pusę, kurioje piktumo, priekaištų ir nepamatuotų ambicijų yra mažiau.

Rinkimų kampanijos metu Jums teko dar intensyviau bendrauti su žmonėmis, ar jie pasitiki politikais?
Žmonės į politikus ir jų pažadus žiūri labai racionaliai. Jie tiki konkrečiais darbais. Šiemet, kaip niekada anksčiau, labai didelė dalis (net 30 procentų) rinkėjų yra neapsisprendę, už ką balsuoti, arba išvis neketina dalyvauti rinkimuose. Tai rodo nusivylimą neefektyvia valdžia ir bendrą nuovargį nuo politinių rietenų. Kiekvienam kandidatui rei­kės gerai pasistengti, kad rinkėjas juo patikėtų ir balsuotų.

Šis Seimas, nors žadėjo, vi­suomenės pasitikėjimo nepagerino. Kokia buvo didžiausia šio Seimo klaida?
Asmeninių karų kariavimas, užuot dirbus tuos darbus, dėl kurių Seimo nariai buvo išrinkti. Pasigedau ir profesionalumo, brandos, atsakomybės. Pradeda įsišaknyti ­neigiama tendencija, kad Seimas tėra tautos veidrodis, „kokius išsi­rinkome, tokius ir kentėkime“. Visgi į Seimą turime rinkti išsilavinusius žmones, su patirtimi ir gyvenimiškąja išmintimi.

Jūsų darbas valstybės tarnyboje buvo susijęs su mokesčių kontrole. Buvote ir mokesčių inspekcijos vadas. Kokią dalį Jūsų rinkimų programoje užima pasiūlymai, susiję su mokesčių sistema?
Didžiąją dalį programinių nuostatų skyriau iki šiol neišnaudotoms priemonėms, kurios padėtų daugiau lėšų surinkti į biudžetą ir leistų mažinti mokesčių naštą gyventojams bei smulkiam ir vidutiniam verslui. Lietuvos Respublikos Prezidentas, o taip pat ir dauguma partijų nuolat linksniuoja žodžius „gerovė“, „gerovės valstybė“. O kas tai yra? Kokia ji – gerovė? Privati ar kolektyvinė?..
Mano požiūriu, valstybė gerovę pasieks tada, kai institucijos pradės dirbti efektyviai, kai verslo aplinka bus subalansuota, kai visuomenė bus darni, o labiausiai pažeidžiamos visuomenės grupės – socialiai apgintos.

Ką galite pasakyti apie institucijų kovą su šešėliu, ar ji efektyvi? Ar turite pasiūlymų šioje srityje?
Beveik 30-ies metų darbo patirtis Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, o taip pat išstudijuota kitų pažengusių valstybių praktika rodo, kad kova su nuslėptais mokesčiais niekada nebus efektyvi, jei kovojama su pasekmėmis, užuot užkirtus kelią priežastims.
Teigiamas pokytis bus pasiektas tik sutvarkius mokesčių sistemą taip, kad slėpti mokesčius nebeapsimokėtų. Šis Seimas, deja, mokesčių sistemos pertvarkai dėmesio beveik neskyrė.

Kokia Jūsų nuomonė apie Valstybinį komercinį banką? Apie tai paskutinį pusmetį politikai daug kalba, tačiau išsamesnių argumentų pasigendama.
Pagrindinė Valstybinio komercinio banko funkcija yra suteikti naudą gyventojams. Jei Lietuvos žmonėms bus sudaryta galimybė in­vestuoti savo pinigus į valstybės ekonomikos augimą ir valstybė garantuos solidžią grąžą iš šios investicijos, jei tokia sąlyga bus išpildyta, aš manau, patys gyventojai norės tokio banko.

Kokiame komitete geriausiai realizuotumėte savo idėjas?
Ekonomikos, o taip pat – Biudžeto ir finansų komitete.

Kokias didžiausias bėdas (uždavinius) matote Kaišiado­rių – Elektrėnų apygardoje, kurias padėtumėte spręsti išrinktas vienmandatėje?
Yra bendrų problemų, kurios­ ­aktualios kiekvienam Lietuvos miestui ir miesteliui. Pavyzdžiui, ­neefektyviai veikiantis asbestinių stogų dangos pakeitimo regionuose mechanizmas. Visa procedūra (nuo paraiškos pildymo iki naujo stogo) turėtų būti perkelta valstybei. Tai maža kruopelė Gerovės valstybės paveiksle. Važiuojant per Lenkijos, Vokietijos miestelius akiai miela matyti vienodus, dailius, kokybiškus stogus – ir visa tai padaryta valstybės lėšomis. Investicija į kenksmingų stogų pakeitimą ekologiškais atsipirks su kaupu – turėsime saugesnę, sveikesnę visuomenę.
Elektrėnuose labai ryškiai ma­to­ma, kaip viena neišspręsta problema perauga į kitą, didesnę. Trūksta ir darbo, ir traukos vietų, todėl jaunimas, šeimos pradeda dairytis į kitus miestus. Jaunimas norėtų dengtų teniso ar badmintono aikštynų, kur galėtų sportuo­ti šaltuoju metų sezonu. Trūksta ir vietų, kur elektrėniš­kiai galėtų pavalgyti: nebūtinai restorano, tiesiog – jaukios vietos su geru maistu. Dėmesio stinga ne tik jaunimui, bet ir mūsų senajai kartai. Trūksta profesionalios slaugos paslaugų.
Visuomenė sensta, jaunimas iš miesto išvyksta, o norintieji čia sugrįžti, nėra taip laukiami, kaip deklaruoja politikai. Gavau laiškų iš buvusių elektrėniškių, dirbančių ­užsieniuose, kurie labai norėtų su­grįžti namo ir dirbti tėviškėje, leisti čia vaikus į mokyklą, čia mokėti mokesčius. Lietuva labai daug išloštų susigrąžinusi darbščius žmones iš užsienių, bet ar tam pasiruošė? Klaidinga manyti, kad susigrąžinti savus galime tik pasiūlę didelį atlyginimą.
Labai daug lemia ir savijauta – kaip žmogus bus priimtas. Manau, kad reikia efektyvinti pagalbą emigrantams tose srityse, kurios yra tiesiogiai savivaldybės kompetencijos ribose.

Koks politikas ar visuo­menei nusipelnęs asmuo Jums yra autoritetas, kurio pavyzdžiu sektumėte?
Toli nesižvalgysiu ir paminė­siu pirmąjį atkurtos Lietuvos ­prezidentą Algirdą Mykolą ­Brazauską. Likimas lėmė pažinti Jo Ekscelenciją asmeniškai, ­bendrauti. Labai giliai į atmintį įstrigo tam tikras neatitikimas tarp jo aukštų, atsakingų pareigų ir jo gebėjimo išlikti paprastam, nesusireikšminti, matyti žmones. Visada tesėjo duotą žodį – už tai jį gerbė net ir tie, kurie jo nuoširdžiai nemėgo. Dabartinėje politikoje tokių grandų mažai belikę. Politikai dažnai pamiršta, dėl ko jie buvo išrinkti.
Vertinu atvirumą ir aštresnį žodį. Vyskupas emeritas Jonas Kauneckas man, šešiolikmečiui, suteikė Sutvirtinimo sakramentą. Tai buvo sąmoningas mano sprendimas sovietmečiu, nors galimas pasekmes žinojau. Tėvams nežinant, nuvykau į Telšius, kur tuo metu Jonas Kauneckas tar­navo vikaru. Turėjome ilgą pokalbį apie tikėjimą apskritai, kiek jis man svarbus ir kiek tvirtas, ar tai tik paauglio užgaida, protestas. Įsiminiau satyrą, su kuria kunigas kalbėjo apie žmogiškąsias ydas, ir klausydamas jo norėjau būti geresnis.

Marcelijus Martinkaitis

Politinė reklama bus apmokėta iš LSDDP rinkimų sąskaitos. Užs. Nr. 2020/13

Susiję tekstai

Palikite atsiliepimą

Norite prisijungti prie diskusijos?
Palikite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

UA-128678564-1