Julija KIRKILIENĖ
Ne kiekvienas žmogus gali būti menininku, bet kiekvienas lietuvis turėtų žinoti Lietuvos legendinį fotografą, dailininką, išmintingą lietuvį Rimantą Dichavičių, savo prasmingu gyvenimu ir talentinga kūryba kuriantį šimtmečio Lietuvos istoriją.
Įkvėptas neteisybės
Šį kartą vėl turėčiau padėkoti Likimui už man skirtą profesiją, dėl kurios turėjau didelę laimę pavaikščioti po Valerijos ir Rimanto Dichavičių menines dirbtuves, prisiliesti prie šimtmečio Lietuvos istorijos, tuo laiku gyvenusių ir gyvenančių žmonių likimų, įamžintų menininkų darbuose. R. Dichavičius keletą kartų pakartojo: „Papasakokite visiems, ypač jaunimui, kad žinotų, ant ko stovi Lietuvos pamatai. Papasakokite, kad suprastų tai, ko dabar nesupranta valdžioje dirbantys žmonės“. Menininkas mano, kad taip yra todėl, kad į valdžią ateina praturtėję žmonės, o tie, kas turi talentų ir idėjų, lieka už borto. Skaudžiausia, man pasirodė, kūrėjui yra tai, kad meno reikšmės valstybės kūrimui nesuprato nė vienas atkurtos nepriklausomos Lietuvos kultūros ministras. O jis už pinigus, gautus pardavus žemę, dėl kurios kentė Sibire, renka šalies šviesuolių, auksinių kūrėjų, skynusių daugybę laurų pasaulyje, bet nežinomų ir nereikalingų Lietuvoje, kūrybą, deda į albumą „Laisvės paženklinti“. Jau trys tomai išleisti to albumo, medžiagos likę gal dar keliems tomams, bet menininkas jau abejoja, ar beišeis ketvirtas: jei niekam nereikalingi, kam veltui dirbti… Iš tų išleistų albumų, sako autorius, Prezidentūra yra kelias dešimtis nupirkusi. Kitiems – Vyriausybei, Seimui – nereikia nei prezentacijoms, nei patiems susipažinti su auksiniu šalies menininkų fondu. „Išnešioti šie albumai, išmąstyti, išdrožti, – sako menininkas, – ir kas iš to? Anei vieno skambučio iš jokios valdžios kontoros… Prisimenu, kada kultūros ministru buvo Arūnas Gelūnas. Jam ant stalo padėjau pirmąjį albumo „Laisvės paženklinti“ tomą. Paprašiau, kad peržiūrėtų, gal kils minčių, kaip jis gali gyventi: kur tą knygą galima pasiūlyti, gal dailės mokykloms, bibliotekoms? Visuose trijuose albumuose sudėta daugiau nei du šimtai dailininkų, pusantro tūkstančio spalvotų iliustracijų. Nuotraukos iš visos Lietuvos atsiųstos autorių, kartais prašydavau vietinių laikraščių korespondentų, kad meno kūrinius nufotografuotų. Kiekviena nuotrauka – atskira istorija. O atsakymo jokio. Sutikau kartą ministrą Knygų mugėje, pats priėjau, bandžiau paklausti, pasitarti, ką į kitus albumus sudėti reikėtų, kam juos pristatyti, o atsakymo sulaukiau, kad net gėda pasakyti – ne darbe esu.“ Nuoskauda dalijosi kūrėjas, nors jau ta žinia buvo pasidalijęs ne su vienu žurnalistu. „Taip ir norėjosi spirti jam iš paskos, bet koja skaudėjo“,- sarkastiškai juokaudamas baigė šią istoriją. R. Dichavičius albumo įžangoje rašo: „Lietuvai reikėjo drabužio, kad laisvė būtų ne tik jaučiama, bet ir matoma pasaulyje. Tas drabužis – tai simboliai ir ženklai, įtvirtinantys Lietuvos valstybę, tautos savimonę, jos kalbą ir kultūrą. Tai įspaudai mūsų atminty ir dovana kitoms kartoms: heraldika, paminklai, vėliavos, pinigai, monetos, pašto ženklai, ir, be abejo, savarankiški meno kūriniai – vaizduojamosios dailės, literatūros, muzikos, teatro ir kitų žanrų. Tą drabužį mes visi tebekuriame“. Bet kas duota suprasti menininkui, neduota suprasti jau 30 metų valdantiems Lietuvą žmonėms. Ir jeigu paklaustume dabartinio Seimo pirmininko, kas 1990 metų Kovo 11 -ąją per naktį sukūrė pirmąjį Seimo pirmininko antspaudą, jis, tikriausiai, nežinotų. O jį per naktį sukūrė skulptorius Valdas Jurevičius, kurio darbus R. Dichavičius aprašė albume „Laisvės paženklinti“ III tome.
Nereikalingi, nes nėra supratimo
Jaunos atkurtos nepriklausomos valstybės vyrams reikėjo tik vieno menininko albumo, 1987 metais išgarsinusio R. Dichavičiaus vardą ir sugriovusio nuogo moters kūno tabu Sovietų Sąjungoje, pakeitusio visuomenės požiūrį į aktus ir fotografiją, – „Žiedai tarp žiedų“. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais Prezidentas Algirdas Brazauskas, gatvėje pamatęs R. Dichavičių, pasikvietė prie savo „svitos“ ir padėkojo, kad jis padėjo su Austrija sudaryti kelių dešimčių milijonų litų sandorį. Į Vieną jie nusivežė kelias dešimtis fotoalbumų „Žiedai tarp žiedų“ ir tik tada, kai Austrijos vadovai pasklaidė albumą ir suprato, kad „komunistai irgi yra žmonės“, pradėjo su Lietuvos vadovais derėtis dėl bendradarbiavimo. O albumo „Laisvės paženklinti“ nereikia, nes pasak R. Dichavičiaus, „Lietuvoje nėra supratimo, kad valstybė stovi ant meno. Jis yra tas pagrindas, tie stulpai, simboliai ir ženklai, į kuriuos ji remiasi. Ir Antikos laikais tekėjo, ir dabar teka upeliai, žaliavo žolė. Epochas paženklina žmonės savo kūrybos stilistika, mąstymu.“ Iš valdžios, sako kūrėjas, laukė ne tiek paramos, kiek supratimo. „Man tiesiog širdį skauda dėl neteisybės, kad tokia įtaigios profesijos armija, talentingi kariai, suteikę laisvei rūbą, lieka už borto…. Jeigu jie dingtų, nebūtų valstybės. Ji stovi ant ženklų, simbolių, ant simbolinės hierarchijos. Tas žinoma nuo senų senovės. Tie žmonės, kurie kuria tuos simbolius – monetas, banknotus, medalius, kareivio „guziką“ – yra nežinomi. Kai meno suvokimo nėra, atsiveria dvasinė tuštuma“,- širdgėlą menininkas ne kartą liejo žiniasklaidoje ir dar kartą pakartojo spalio 20 dieną susitikęs su Lietuvos žurnalistų sąjungos atstovais. Dabar menininkas dirba prie naujos knygos, skirtos vienam paveikslui, jo kūrėjui Giedriui Kazimierėnui ir kūrybos užkulisiams – spaudai jau paruošta ypatingos kokybės knyga „Žalgiris“.
Atėjimas
Atsakomybė dėl savo šalies į R. Dichavičiaus gyvenimą ir kūrybą įaugusi per kraują, pralietą jo ir jo artimųjų sunkiais Lietuvos valstybės nepriklausomybės atgavimo, praradimo, karo ir vėl nepriklausomybės metais.
Gavusi leidimą pasinaudoti Aro Dichavičiaus surinkta genealoginio medžio informacija, sužinojau, kad menininko seneliai buvo bajorai Juozapas ir Liudvika Dichavičiai, gyvenę Kelmės rajone, Grimzelių kaime. 1896 metais jiems gimė sūnus Vladislovas, Rimanto tėvas, kuris buvo pakrikštytas Kelmės bažnyčioje. Iš viso Rimanto seneliai turėjo 12 vaikų. Metrikų knygoje šie įrašai padaryti rusų kalba. Menininko mama Elena buvusi įvaikinta bajoro, daktaro iš Suvartuvos Stanislovo Gruzdžio ir Kristinos Katavičiūtės Gruzdienės. Elenai ir Vladislovui Dichavičiams gimė šeši vaikai, iš kurių tik dviems teko sulaukti atkurtos Nepriklausomybės: vyriausiam Jonui, gimusiam 1915 metais, ir jauniausiam – Rimantui, gimusiam 1937 metais. Gausi bajorų Dichavičių giminė tarpukario Lietuvoje sėkmingai ūkininkavo, kūrė laisvą Lietuvą. Žemės plačiai giminei per daug neteko: Rimantas prisimena, kad tėvai Vladislovas ir Elena turėjo 28 ha žemės, kuri maitino 8 šeimos narius. Mama, matyt, įgijusi patirties iš įtėvio, buvusi kaimo felčerė: gydydavo žmones, tikriausiai, buvo ir pribuvėja. Bet istoriniai šalies vingiai išblaškė bajorų Dichavičių giminę, kurių daugumai Likimas nebuvo gailestingas. Pirmuosius Dichavičių giminaičius į Sibirą ištrėmė dar 1941 metais. Vyriausias brolis Jonas tremties išvengė dėl klaidos pavardėje – Dikavičius buvęs užrašytas. Kitų vaikų likimų menininkas nežino, nes, kol buvo vaikas nesuprato, kad reikia paklausti, o kai užaugo – nebuvo ko paklausti. O tuo laikmečiu ir nebuvo priimta klausinėti. R. Dichavičius girdėjęs, kad jo broliai ir seserys žuvo po karo (Kelmėje buvęs toks atsitikimas, kad apžiūrinėdami nuo karo likusius sprogmenis vienu metu žuvo net 12 vaikų). Devynmetį Rimantą su tėvais ir senelio broliu Julijonu išvežė 1946 metais. Žymus menininkas tremties išgyvenimus vadina tikru realizmu, kurio išgalvoti negalėtų lakiausios fantazijos žmogus. Mama mirė pakeliui į Sibirą. Nežino, kur ją išmetė. Senelis mirė tremtyje – nematė, kur palaidojo, bet matė, kaip kareiviai vaikščiojo apsirengę jo rūbais – užkasė, matyt, nuogą. Tremtyje mirė ir tėvas. Rimantas prisimena savo nuo bado pūslėtą kūną ir tėvo žodžius, sakytus verčiant jį valgyti dvokiančios buizos: „Rūpužioke, tu turi likti. Mes visi pasmerkti, o tu valgyk, nes ir tu nugaiši“. Nuo mirties didįjį Lietuvos menininką išgelbėjo vaikų namai, į kuriuos jis pateko mirus visiems artimiesiems. Vaikų namuose jis tapo rusu Roman Dichovič.