Gražios gėlės, marios žvakių, o esmės nebėra

Gražios gėlės, marios žvakių, o esmės nebėra

 Ineta Bricaitė

Artėjant dviejų dienų maratonui, kai lietuviai, prisikrovę pilnas automobilių bagažines žvakių ir dirbtinių vainikų, bandys apvažiuoti kuo daugiau artimųjų kapų, Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos kankinių karalienės parapijos vikaras Laurynas Visockas siūlo stabtelėti ir pagalvoti apie artėjančių dienų ir su jomis susijusių įvykių prasmę. Ką tikinčiajam reiškia pirmosios lapkričio dienos? Kaip kinta laidotuvių papročiai? Kaip reikia pagerbti mirusįjį? Apie tai – vikaro atsakymai.

Visų Šventųjų dieną ir Vėlines daugelio supratimu yra dviejų dienų lakstymas po kapines. Kokia yra šių dviejų datų esmė?

Šios dvi dienos iš esmės nešaskirtingą krikščionišką žinią. Jos nėra tapačios, nes Visų Šventųjų diena nėra mirusiųjų diena, nors iš tikrųjų visi šventieji yra mirę. Mes minime šventuosius kaip tuos, kurie yra gimę dangui, Dievui ir už tai, kad jie, gyvendami čia, žemėje, sugebėjo paliudyti atsidavimą Dievui žmogišku gyvenimu. Jie, kaip ir visi, buvo išbandomi, tačiau sugebėjo nepasiduoti ir atsispirti velnio pagundoms. Visų Šventųjų dieną mes dėkojame Dievui, kad jis davė mums šventuosius, į kuriuos mes galime kreiptis kaip į užtarėjus pas Dievą danguje.

Vėlinės – mirusiųjų diena – dažnai minėti pradedama dar išvakarėse –Visų Šventųjų dienoje. Tada meldžiamės už visus savo giminaičius, pažįstamus, netgi už tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia. Bažnyčia meldžiasi už visus.

Už mirusiuosius meldžiamasi buvo visada nuo pirmųjų amžių. Iki X amžiaus nebuvo nustatyta konkreti diena, tik maždaug 990 metais Prancūzijoje Benediktinų vienuolyno abatas savo vienuolyne lapkričio 2 dieną paskyrė maldai už mirusius vienuolius. 1311 metais Vėlinių šventė jau tapo oficiali – įvesta į Katalikų Bažnyčios liturgiją. Tikėtina, kad apie 1400 m., kai Vytautas Didysis benediktinus įkurdino Trakuose, Vėlinių šventė atsirado ir Lietuvoje.

Kodėl tądien labai svarbi malda? Nes tai didžiausia meilės išraiška, pagarba ir pagalba mirusiems. Tikintieji susirenka į bažnyčią melstis už mirusiuosius, aplanko kapus, ten gieda ar sukalba „Viešpaties angelą“, „Amžinąjį atilsį“, kitas maldas,prisimena geruoju artimuosius. Vėlinės neapsiriboja tik nešventintų žvakių ir gėlių padėjimu ant kapo. Svarbiausia – bendruomeninė malda ir pagarba mirusiajam.

Popiežius Benediktas XV 1915 m. leido kunigams Visuotinėje Bažnyčioje tądien aukoti 3 Mišias: už visus mirusiuosius, popiežiaus intencija ir sava intencija arba ta, kurios žmonės paprašo. Tai dažniausiai būna sudėtinės mišios, kurių metu artimieji išvardija visų savo mirusių giminių vardus ir už juos meldžiamasi. Tomis sudėtinėmis intencijomis kunigai dažniausiai meldžiasi visą oktavą nuo lapkričio 1 d. vakaro iki lapkričio 8 dienos. Vėlinių dieną pamaldos vyksta ir pagrindinėse parapijos kapinėse.

Vėlinių esmė nėra aplakstyti visus kapus ir apstatyti juos nešventintomis žvakėmis. Vėlinių esmė yra malda už mirusįjį, jo užtarimas pas Dievą. Pagarbos mirusiajam ženklas yra kapo papuošimas gėlėmis ir žvakės uždegimas. Derėtų tą dieną neapsiriboti vien tik kapų aplankymu, bet ir dalyvauti šv. Mišiose, kurios aukojamos už mirusius, priimti šv. Komuniją. O ten, kur nėra galimybės melstis kartu su visais, tai galime kapuose pasimelsti individualiai.

Kokios dabartinės laidotuvės?

Kunigas, atėjęs išlydėti mirusiojo ir pašventinti jo palaikų, taria maldos žodžius: „Vandeniu ir Šventąja Dvasia Viešpats atgimdė Tave amžinam gyvenimui. Te baigia Jis dabar tai, ką pradėjo tavo krikšto dieną“. Dievo vaikai nuo pat krikšto dienos yra pašaukti gyventi, kad visu savo gyvenimu, darbais, žodžiais, santykiais galėtų paliudyti Dievo meilę ir artumą. Žmogus nuo pat kūdikystės iki paskutinio atodūsio pašauktas gyventi Dievu.

Kai artimasis silpsta ir sunkiai serga, kunigas jam teikia Ligonių sakramentą. Anksčiau artimieji stengdavosi, kad žmogus susitiktų su kunigu, išsikalbėtų, atliktų išpažintį, priimtų Ligonių sakramentą, kurio tikslas – kad žmogus sveiktų. O jeigu Dievo valia, kad žmogus iškeliautų, kad tas iškeliavimas būtų ramus ir lengvas. Bet tikrai nėra jokios intencijos, kad greičiau mirtų. Artimieji, galvodami, kad kunigo apsilankymas reiškia ligonio mirtį, vengia kviesti kunigą. Tačiau pirmasis krikščioniškas meilės ženklas matant silpną savo artimąjį – sudaryti galimybes jam susitikti sukunigu.

Šiandien pastebima, kad vis daugėja laidotuvių, kuriose nereikia nei Bažnyčiosmaldų, nei Bažnyčios patvirtintų giesmių: paleidžia ramią muziką, dainas, pasėdi, pasikalba. Paklausus, kokio tikėjimo buvo laidojamas žmogus, man sako, kad jis – laisvamanis. Tačiau kodėl tada ant kapo statomas kryžius – krikščionybės simbolis?

Užuot giedojus rožinį meldžiantis užmirusįjį, prašoma pusiau dainų, kurios virpintų širdį. Jų tikslas – ne melstis už mirusįjį, bet sužadinti gailestį, prisiminimus ir t.t.

Dažnai dabar laidotuvės tampa vienintele proga giminėms suvažiuoti į vieną vietą, tačiau tai tikrai nėra nei giminės suvažiavimas, nei jubiliejus ar gimtadienis, kuriame dar ir alkoholis vartojamas. Jei esi krikščionis, gedėti reikia krikščioniškai: žmogus ateina į bažnyčią, užsako šv. Mišias, į kurias susirenka ne tik artimiausi žmonės, bet visi laidotuvių dalyviai.

Krikščioniška malda yra, kai meldžiasi visi dalyviai, o ne tik kunigas ar giedotojai. Jei mirusiojo artimasis yra tikintis, šarvojimo vietoje jis meldžiasi, o jei netikintis – tyloje prisimena mirusįjį. Deja, bet yra priešingai: kol giedama, visi kalbasi, o kai giedoti nustoja – visi taip pat nutyla. Taip žmonės tik parodo savo tikėjime nebrandumą. Tokiais atvejais klausiu žmonių: ar jūs norėtumėte, kad per jūsų laidotuves žmonės ateitų pasikalbėti, ar vis dėlto norėtumėte, kad melstųsi? Juk ta akistata kiekvienam neišvengiamai ateis.

Kadangi dabar velionio šarvojime lieka vis mažiau prasmės, stengiamasi jį kuo greičiau palaidoti. Visi atneša po vainiką, šiek tiek pasėdi, pageria kavutės, gal dar ir ko stipresnio, pasikalba, pasidaro nuobodu.

Taip pat pastebime, kad po laidotuvių vis rečiau užsakomos Mišios praėjus mėnesiui, pusei metų, metams po mirties. Dažniausiai paklausus apie mėnesio Mišias, artimieji sako, kad pagalvos, kada visiems tiks, bet dažnai tuo pagalvojimu viskas ir pasibaigia. Skaudžiausia būna, kai žinai, kad, pavyzdžiui, motina buvo labai tikinti, o vaikai neturi poreikio nei krikščioniškai laidoti, nei vėliau šv. Mišias užsakinėti.

Didelė problema per laidotuves yra alkoholis. Matau ir kokios kondicijos žmonės prie šarvojimo salių vaikšto, ir kokie būna laidotuvių dieną. Suprantu, kad tas silpnumas yra ne nuo gedulo, o nuo nemiegojimo ir alkoholio. Būna, kad tokie žmonės dar ir išpažinties ateina. Tada kunigui labai sunku – nesinori nei žmogaus atstumti, nei leisti tokią nepagarbą. Žinoma, jei žmogus turi priklausomybę, kitaip ir nebus.

Koks Bažnyčios požiūris į kremavimą?

Bažnyčia nėra prieš kremavimą, kai tuo nėra išreiškiama priešprieša tikėjimui. Tačiau, jei žmogus po mirties nori būti kremuotas ir tuo deklaruoja savo netikėjimą amžinuoju gyvenimu, Bažnyčia atsako krikščioniškas laidojimo apeigas.

Aš asmeniškai esu pastebėjęs, kad dažnai kremavimas dėl to ir vyksta. Pavyzdžiui, žmogus keletą metų sirgo vėžiu. Kunigas nebuvo kviečiamas suteikti Ligonių sakramento, per laidotuves vykdant mirusiojo valią leidžiamos dainos, o giesmininkų atsisakoma. Panašu, kad tas žmogus negyveno krikščioniško gyvenimo ir buvo kremuotas dėl netikėjimo ar savotiško tikėjimo, apsilenkiant su krikščionybės esme. O jei artimieji meluoja, kad mirusysis buvo tikintis, laidotuvės tampa spektakliu.

Elektrėnuose kremavimas dar nėra labai dažnas, bet, pavyzdžiui Vilniuje, tai jau labai populiaru. Apeigos kremuotiems palaikams yra skirtingos nei laidojant įprastiniu būdu.

Kremuojant mirusiojo kūną artimieji kartais sugalvoja palaikų, esančių urnoje nepalaidoti, nors tą draudžia įstatymas. Nėra jokios valstybinės institucijos, kuri rūpintųsi, kas atsitinka su palaikais, kai žmogus miršta. Pavyzdžiui, dukra, kremavusi savo tėvą, sako: aš lauksiu, kol Elektrėnuose pastatys kolumbariumą, nes mano tėvas nenori teršti Lietuvos žemės. Jei aš jos neįkalbu, ji urną laikys namie, kol Elektrėnuose atsiras kolumbariumas, o kada tai įvyks – vienas Dievas žino.

Pagal Lietuvos įstatymus su mirusiųjų palaikais leidžiama tik atsisveikinti, o vėliau juos reikia laidoti kapinėse arba kolumbariume. Tačiau nėra jokios institucijos, kuri tą dalyką prižiūrėtų. Įstatymiškai draudžiama urnas ilgesnį laiką laikyti namuose, tačiau to niekas nekontroliuoja. Ir jeigu aš žmogaus neįtikinu, kad su artimuoju reikia išsiskirti, tai ta urna ir stovi namuose. Tačiau ir Bažnyčia negali reguliuoti, kas vyksta su kūnu, kai jis nelaidojamas kapinėse.

Bažnyčia yra prieš pelenų išbarstymą – tai yra tam tikras netikėjimo amžinuoju gyvenimu ženklas. Kitose šalyse, pavyzdžiui Ispanijoje, barstymas ir laikymas namuose yra daug labiau paplitęs: ten barsto pelenus ir laukuose, ir jūrose. Bet juk jei aš esu katalikas, tai tikiu kūno prisikėlimu iš mirusiųjų. Tai reiškia, kad mano kūnas bus prikeltas. O jei kūnas išbarstomas, tai yra ženklas, kad aš netikiu, kad kūnas bus pažadintas.

Artimieji visada teisinasi, kad tokia buvo velionio valia. Labai keista su ta valia – kai mirusysis buvo netikintis, jo gyvenimu rodytą valią artimieji pakeičia – kunigui jį pristato kaip kataliką ir laidoja katalikiškai. Tačiau jei velionio valia buvo pasilaidoti po ąžuolu – tą artimieji jau vykdo. Jiems atrodo, kad jei neįvykdys šios valios, jiems sapnuosis ir vaidensis velionis ir t.t.

Jeigu žmogus savo gyvenimu Dievui pasakė „ne“, kunigas gali keliais jį išlydėti iki kapų ir visas litanijas „atsimelsti“ – vis tiek jo neišgelbės. Tokiu atveju žmogaus nederėtų laidoti krikščioniškai,nes visa tai taps spektakliu. Pavyzdžiui, kunigas meldžiasi: „Tau, Viešpatie, nuolankiai pavedame brolį/ seserį, kurį šiame gyvenime nuolat lydėjai savo begaline meile“. Tai jei žmogus tos meilės atsisakė, Dievas jo ir nelydėjo. Dievas per prievartą nesibrauna į žmogaus gyvenimą. O netikintiesiems Bažnyčia maldų nėra sukūrusi.

Deja, šiandieną laidotuvėse yra daugiau ne mirusiojo valios, bet artimųjų sprendimo (kaip atrodysim prieš žmones?). Ketvirtadieniais Elektrėnų parapijos kunigai eina į ligoninę. Ten nešame Švenčiausiąjį Sakramentą, klausome išpažinčių, pasikalbame, suteikiame Ligonių sakramentą. Kiek aš ir kiti kunigai išgyvename liudijimų, kai seni žmonės verkia ir dėkoja, kad atėjome. Jie prašo vaikų, kad pakviestų kunigą, bet vaikai to nepadaro. Lygiai taip pat vaikai, mirus tėvams, nenori krikščioniškų laidotuvių.

Ar kapinėse yra mados?

Pradėsiu nuo pavyzdžio: vyras giriasi, kad pastatė žmonai paminklą, sveriantį 7 tonas! Buvo tokia mada užritinti kuo didesnį akmenį ant kapo. Šiandien tas bumas jau rimsta, bet tai, kad kapuose vaikomasi madų, akivaizdžiai matyti. Žmonės į kapus sudeda savo taip nelengvai surinktas santaupas tam, kad pastatytų kažkuo ypatingesnį paminklą, o gyvaisiais ir savimi rūpintis jiems, rodos, mažiau svarbu.

 

Paminklas žmogaus nuodėmių neatperka. Taip, kapas turi būti tvarkingas, bet tai nereiškia, kad ten reikia pastatyti antrus namus, kad kiti amą praradę žavėtųsi. Ne vieną ir ne du tūkstančius žmonės išleidžia paminklams ir granitinėms tvorelėms. O kiek tame yra prasmės? Palyginkime, kiek artimieji meldžiasi ir kiek kapus puoselėja. Deja, bet skirtumas dažniausiai būna labai didelis.

Žmogus daro tai, kas matoma, kad pro šalį einantys žmonės galėtų pasakyti – pažiūrėk, kaip tvarkinga, kaip rūpinasi. O šv. Mišios, maldos – jos nematomos, bet teikiančios mirusiesiems dvasinį peną. Pavyzdžiui, prieš porą metų, ruošdamas 40 vaikų Sutvirtinimo sakramentui, paklausiau, kiek iš jų buvo kapuose. 40 vaikų pakėlė rankas. Tada paklausiau, kiek iš jų pastatė ant kapo žvakę. Beveik visi. Ir galiausiai paklausiau, kiek iš jų prie kapo pasimeldė. Penki atsakė, kad persižegnojo. Viskas. Dar kitas vaikas nustebęs paklausė, o ką, ten reikia melstis? Kodėl taip yra? Nes artimieji nesimeldžia. Vaikai kapuose negirdėjo nė vienos garsiai ištartos maldos. Jie pasakojo, kad prie kapo pasikalba kaip ten gražu, padėlioja žvakes, gėles ir eina prie kito kapo. Gražios gėlės, marios žvakių, o krikščioniškos prasmės nėra.

Per laidotuves ar Vėlines į kapines plūsta gėlės. Kiek tų gėlių ir kokio jos grožio mirusiajam jau nebesvarbu – gėles reikia dovanoti gyviesiems. O kokia šiltnamių prasmė ant kapų?

Per Vėlines atgyja Sabališkių kapinių koplyčia. Anksčiau ji atidaryta buvo visą laiką, dėl to ja naudojosi kas kaip išmanė. Todėl ji sutvarkyta ir užrakinta. Dabar atidaroma prieš Vėlinių šventę ir lieka atvira visą oktavą. Po gedulinės procesijos kapinėse mes su jaunimu užeiname į koplyčią ir ten giedame įvairias giesmes. Koplyčioje altoriaus viršus keletą kartų nuo žvakių buvo užsidegęs, jis šio metu yra atnaujintas. Daugiau nieko ten negalime daryti, nes koplyčia yra Kultūros paveldo objektas.

Gražus ženklas, kai senose kapinėse, kur yra palaidoti artimieji, bet nežinoma tiksli vieta, žvakė paliekama koplyčioje, ten už mirusius artimuosius galime pasimelsti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69