Abromiškių dvarą prisimenant

Abromiškių dvarą prisimenant

Šiuo metu Lietuvoje esama apie 800 išlikusių dvarų sodybų bei jų fragmentų. Dvarai anksčiau buvo vienas svarbiausių kultūrinio gyvenimo centrų. Lietuvoje dvarai ėmė formuotis XIV a. pabaigoje ir XV a. pirmoje pusėje, įvedus krikščionybę bei didžiajam kunigaikščiui pradėjus atidavinėti valstiečius veldamus (bajorų iš didžiojo kunigaikščio paveldėtų valstiečių sluoksnis) bajorams ir stiprinti bajorus kaip karo jėgą. Elektrėnų savivaldybėje yra keletas dvarų ar jų fragmentų, vienas jų – nykstantis Abromiškių dvaras.

Paruošė Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė Ona Rasutė Šakienė

Šiek tiek istorijos

Abromiškių dvarą 1571 m. pastatė Abrahamas Poniatovskis. Nuo jo vardo kildinamas ir kaimo pavadinimas. Mirus žmonai Onai Gryniūtei-Poniatovskienei dvaras buvo parduotas Trakų tijūnui Bychovcui. 1642 m. čia laikinai apsistojo karo instruktorius Henrikas de Raesas, atvykęs iš Liuksemburgo. XVIII-XIX a. dvarą valdė prancūzų kilmės grafai de Raesai.  Pasakojama, kad 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. 1860 m. Kazimierai de Raes ištekėjus už grafo Pranciškaus Pliaterio Abromiškės atiteko Pliateriams, kurie dvarą valdė iki 1937 m. Jie gerokai rekonstravo Raesų pastatytus medinius rūmus, pristatydami du triaukščius flygelius. Dauguma  dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių  giminės palikuonių palaidoti Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje.

1922 m. 8,55 ha dvaro žemės įsigijo Augustinas Žilinskas. Iš dėdės sužinojęs, kad numatoma dvarą parduoti, tuometinis Lietuvos ministrų kabineto kanceliarijos pirmininkas ir meno kūrinių kolekcionierius  Mykolas Žilinskas dvarą su parku nusipirko. Užėjus karui M. Žilinskas emigravo. Po daugelio metų grįžęs į Lietuvą M. Žilinskas skyrė pinigų rūmų ir parko sutvarkymui, bet nesulaukė, kol tai bus padaryta, nes dėl teisinės painiavos liko neįvykdytas testamento reikalavimas, kad Abromiškių dvarą M. Žilinskas paskyrė Lietuvos rašytojų sąjungai.

XIX a. rūmuose buvo sukaupta įspūdinga 20 000 tomų prancūzų ir lenkų literatūros klasikos, istorinių leidinių biblioteka.

Nauji laikai

Nuo 1951 m. metų dvare veikė Vievio ligoninė, vėliau – paštas, felčerinis punktas, biblioteka, menininkų dirbtuvės, parduotuvė. 1977 m. Abromiškėse buvo įkurta Elektrėnų šiluminės elektrinės sanatorija – profilaktoriumas, o 1980 m. – Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patalogijos instituto Elektrėnų klinika.

Vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas. Dvaras priklausė ir žurnalistui, politikui Virginijui Martišauskui, televizijos laidų vedėjai Editai Mildažytei,  dabartinis savininkas verslininkas Romualdas Bakutis žadėjo dvarą sutvarkyti, bet pažadai taip ir liko netesėti. Šiuo metu rekonstruojamas svirnas, visi kiti dvarui priklausę pastatai jau sugriuvę, dvaro rūmai tušti ir gerokai nuniokoti.

Elektrėnų krašto žmonių prisiminimai apie Abromiškių dvarą ir jo savininkus

Aldona Skorupskienė, Abromiškės:

„Abromiškių dvaras statytas per kelis kartus. Kai dirbau statybose, tai vaikščiojau po dvarą, mačiau, kaip perdarinėjo kambarius, pristatinėjo pastatus, sienos pristatytos vėliau, pradžioj šonuose – medinės, paskui – flygeliai mūriniai. Menu, buvo gražūs laiptai iš virtuvės pusės, gražūs metalo dirbiniai.

Baudžiavos laikais prieš vartus, kur dabar kelias, prieš tvorą buvo vieta, kur plakdavo žmones. Vaikus už netikusį ganymą, bernus už mergas, darbininkus. Atsiveda, paguldo ir duoda bizūnų.

Grafai anksčiau kitur laidojosi, paskui Pliateriai pastatė koplyčią. Sako, Pliaterio sūnus jojo toj vietoj, arklį išgąsdino paukščiukas, pakilęs iš po kojų, arklys pasibaidė, numetė sūnų ir užmušė. Tada toje vietoje Pliateris pastatė koplyčią, kurioje ir pradėjo laidotis.

Koplyčios paveikslai vėliau piešti, pradžioje nebuvo. Nepamenu. Buvo atidarymas, kunigai atvažiavo, vėliau kaimas rinkosi. Priekyje buvo gražūs laiptai, marmuriniai, paskui juo išdraskė, išlupo… sovietmečiu.

Grafas  Pliateris buvo labai paprastas. Mėgo pokštus. Sako, kur žmonių susirenka, tai jis ateina, nieko nesako, paskui ,,pyrst“ ir nueina….

Sako mėgo eiti pas moteris. Moterys šieną grėbia dvaro pievose, tai nueina, išsirenka, kuri jam patinka, ir viskas.

Dvaro žemė buvo nualinta, derliai maži. Paskui atleido ūkvedį, atėjęs naujas ūkvedys pradėjo laukus tręšti, mėšlo tvartuose buvo užtektinai, naudojo sėjomainą, tada derliai pradėjo gerėti.

Mano diedukas gavo aštuonis hektarus žemės, tai vis reikėdavo eiti dvaran atidirbinėti, eidavo dvi dienas į savaitę, tėvo brolis irgi eidavo. Ypač vasarą. Sabališkių ir Kakliniškių žmonės priklausė kitiems dvarams: Gabriliavai ar Liachavičiuose, Salose buvusiems palivarkams“.

Vaclovas Kanapka, Abromiškės:

„Sako, kad pas Pliaterį baliavojo Oginskis ir pradėjo juoktis, kad Pliateris turi mažai pavaldinių su žmonių pavardėmis – tik Šumskas, Dubosas… Pliateris, dar tėvas, sako, užsigavo ir atsakė Oginskiui:,, Gerai, duok man žmogų kitokia pavarde ir imk ką nori už tai.“ Oginskis jam: ,,Duok medžioklinį šunį“ lenkiškai vyžlą, reiškia paukštinis, na su jais medžiojo paukščius. Tai, sako, jie sukirto rankomis ir Oginskis atsiuntė mano prodieduką Kanapką iš Kudonių kaimo, davė žemės, davė miško. Kanapkos buvo statybos meistrai, kilmės – ukrainiečiai kazokai Kanapko… Sako, caro laikais  kažkur statė poligoną tie  ukrainiečiai. Caras jiems davė pasirinkti, kur nori gyvent. Tai Kanapko, mano prodiedis atvažiavo Kudonysna, tenai buvo žemės ir apsigyveno.

Žemės davė gale kaimo, tenai palei kapines, dar yra senas namas, dar stovi. Diedukas jame buvo gimęs. Diedukas dirbo dvare, kai statėsi dvaras, dirbo prie dvaro statybos penkis metus. Tuo metu dvare rangovu dirbo latvis, projektas buvo prancūzų architekto, statė iš gero medžio, tai kai lieka koks prastesnis, ar viršūnė kokia, o diedukas niekad pėsčias dvaran nėjo – važiavo su arkliu, tai grafas, sako, pažiūri į tuos likusius ir sako:,,A nuka, Kanapka, zabieš.“ Reiškia, paimk, kas nereikalinga. Vežėsi, vežėsi, prisivežė, bet grafo tai labai bijojo. Prodiedis jau turėjo du sūnus: mano dieduką Petrą ir jo brolį Joną. Kai diedukas su broliu dalinosi namą, susiginčijo, tai jau mano diedukas sako: ,,Eisiu pas grafą“. Tada brolis nusileido, pasidalino patys, bijojo grafo.

Mana dieduko namas buvo gerai įrengtas, dviejų galų, buvo grindys sudėtos, lauko tualetas pastatytas. Tais laikais kaime niekas tualetų neturėjo, ėjo už tvarto, pas žmones buvo trobos – kurnos, reiškia be kamino, dūminės. O pas dieduką net pirtis buvo naujai įrengta – vandenį šildė kubilas, buvo toks metalinis vamzdis, galas kalvio buvo užvirintas.

Valdžia ir kadaise apgaudinėjo žmones. Kadaise, kai šitas ežeras jau buvo nuleistas ir žmonės jau tenai suėję pjovė pievą, atjojo kazokai, atėjo pas žmones ir klausia:,,Kodėl jūs čia dirbat, sako, jau baudžiava seniai panaikinta.“ Pasakojo, kad žmonės sustojo ir pradėjo dalgiais skambint,  sako, nuskambėjo visa pieva…Velniava buvo ir tada.

Grafas buvo gabus. Sako, buvo žemės norma dvarui, o jis pramušė visom savo dukterim po normą. Kur mes gyvenom, Sabališkėse, irgi žemė buvo dvaro, vieną dalį atidavė – dėdė gavo 5 hektarus, diedukas – du su puse, kiti žmonės – pusantro, kokiu pagrindu, nežinau. Klausiau tėčio kaip čia buvo, tai jis sakė :,,Niekas nežino“.

Vieną sykį tėtis minėjo, kad diedukas sakė, kad čia buvę Bychovcai, paskui Klevinskiai, rodos, jie čia ir palaidoti, paskui jau po prancūzų likę Raesai. Grafo dukros kai augo, tai jų mokytojai buvo iš Prancūzijos, o grafienė buvo lenkė iš Varšuvos, sako, turtingos giminės, turėjo tris dvarus. Kai jau paaugo dukterys, jie manė, kad turi ištekėti už aukštuomenės atstovo. Pasakoja, kai vyriausioji užaugo, tai piršosi kažkoks Lanskij nuo Trakų, sako, atvažiavo su piršliu, tai į kalbas nesileido. Mažas jo dvarelis. Paskui ištekėjo Varšuvon ir išvažiavo iš Lietuvos. Kai grafas mirė, buvo atvažiavus. Negražios, sako, dukterys buvo, ilgom nosim…

Grafas buvo labai įtakingas. Kai Vievio bažnyčia buvo pradėta statyt be gubernatoriaus leidimo, tik vyskupijos sutikimu, tai, sako, susirinko žmonės, suvežė medžiagas, įrankius, žiūri – joja  gubernatorius. Pamatė, tai atvažiavo, viską surinko ir išvežė Trakuosna, nes be jo žinios. Ką daryt? Žmonės atlėkė pas Pliaterį. Jo vežiku dirbo toks Kazakevičius, tai, sako, liepė anksti ryte kinkyt arklius, sėdo grafas ir liepė važiuot Trakuosna.  Atvažiavo tiesiai pas gubernatorių, sustoja. Sako, gubernatoriaus tarnaitė pažiūrėjo pro langą ir pasakė, kad atvažiavo Pliateris, tai tas gubernatorius kaip stovėjo vienom apatinėm kelnėm, taip ir iššoko pro langą ir per daržus pabėgo.

Vieną kartą Vilniuje, sode prie Vilnelės, grafas sėdi ant suoliuko susidėjęs koją ant kojos. Eina miesto burmistras rusas ir sako grafui:,,Tak nekulturna sidiet“ ir numetė grafo koją žemėn. Vaikšto, grįžta atgal – grafas vėl sėdi koja ant kojos. Tai vėl jam sako:,,Ja vam govoril, tak nekulturna“ ir vėl numetė grafo koją žemėn. Tai grafas atsistojo, kai pylė burmistrui per ausį, tas net nukrito žemėn, o grafas vėl atsisėdo ant suoliuko koja ant kojos ir žiūri kaip moteriškės kelia burmistrą, kaip valo smėlį nuo jo rūbų.

Grafas mėgo baliavot pas paprastus žmones. Jeigu kas darydavo vestuves ar krikštynas ir jo nepakviesdavo,  tai labai užpykdavo. Kokia tenai kaimo kultūra, viskas paprasta, bet jeigu nekviečia, tai labai užpyksta. Eidavo baliavot. Buvo didelis merginykas. Vasarą, kai grafienė išvažiuodavo Lenkijon, tai net iš Vilniaus panų jam atveždavo.

Apie  1973 – 74 metus  buvo atvažiavusi duktė Marija iš Lenkijos. Ji, sako, tik stovėjo ir žiūrėjo, tik galvą kraipė, lingavo, kaip viskas apleista, bet sakė :,,Galvojau, viskas išnešiota…“.

O visko buvo. Vaiku būdamas ir aš lupau dvare lubas, dariau dėžes viščiukam, triušiam, toks buvo supratimas.

Dvare buvo labai gražus pečius baltų koklių, labai gražios durelės, figūrinės, su ornamentais. Kaip židinys. Prieš šitą gaisrą buvau, mačiau, kad jau viskas išdraskyta. Pečiaus sienos labai storos buvo, jį reikėjo labai ilgai kūrenti, kad įkaitintum, bet paskui labai ilgai šilumą laikė.  Buvo, kaip pagalvoju, labai gražūs lietvamzdžiai, dengti cinko sluoksniu, tai paskui jau tą cinką labai lupo“

Medzikauskas Algis, g.1938 m., Gilučių k.:

„Mano uošvio tėvas Kazakevičius buvo grafo vežikas, kiek iš jo žinau, grafas buvo įdomi asmenybė. Kazakevičius buvo kilęs iš Žemaitijos, čia atėjęs žentuosna.

Marcelė Kazakevičienė, kilusi iš Dainavos, buvo moteriškų darbų ūkvedė, jai reikėjo viską išduot, apskaičiuot, kur ką išskalbt, išvirt, viską ji prižiūrėjo.

Man pasakojo toks Vanagėlis Kostas, kad dvare labai mėgo šokti ,,Oirą“, tai juokingas šokis, grafas mėgo balius, dažnai baliavojo.

Tarpukary dvare grafienė gyveno su dukromis, visos turėjo po atskirą kambarį, jos mėgo jodinėt, jas lydėdavo tarnai su žirgais.

Kapinių koplyčioje vyko pamaldos, kaip bažnyčioje, atvažiuodavo kunigas, paskui būdavo gegužinės. Paskui, kai grafienė išvažiavo, kapinių sargas Strasevičius sakė, kad jokia giminė nepasirodė ant grafo kapo, nors matėm kartais gėlių padėta.

Grafas valdė daug teritorijų, net iki Vievio, visų apylinkių, dvarelių, palivarkų vyriausias buvo. Buvo geras žmogus.  Nelaimėj visada žmogui padėjo.  Buvo jumoristas, didžiuodavosi savo  turtu ar titulu.  Mano uošvio tėvas jį vežiojo, tai daug matė. Sako, grafas mėgo važinėt po turgus: Semeliškių, Žiežmarių, Vievio. Antradieniais važiuoja į Žaslius. Mijaugonyse, kur kelias pasisuka nuo vieškelio link Žaslių, tenai buvo pastatyta užkarda, tai vietiniai klausinėja, kada važiuos grafas. Kai jau jam tą užkardą kas pakelia, tai paberia žemėn  saują pinigų, ne skūpus buvo, tai visi ir laukia, klausinėja jau.

Žasliuose buvo daug žydų. Buvo puodžiai. Susistato puodus gatvėj, grafas atvažiuoja ir liepia vežikui :,,varyk per puodus“, grafas turėjo teisę važinėt šešiais žirgais, ne kiekvienas turėjo tokią teisę, tai kai pavaro per tuos puodus, tai tik šukės tykšta, iš tų puodų nieko nelieka, sutrina. Sustoja. O žmonių. Visi žiūri, tai jis lenkiškai jau bumba ant vežėjo: ,,Staryj djaval, nemog pokrancic“ (senas velnias, negalėjo pasukti) – jau vežikas kaltas, o žydas, už galvos susiėmęs, tai grafas :,,Nu, čile tam razbilis, povieš“ (kiek ten sudužo, sakyk). Žydas suktas, skaičiuoja ir tuos , kurie nusirito šonan, burba: ,,Nu beda taka“ (nu bėda tokia), kiek jau priskaičiuoja, o grafas ranka numoja, duoda daugiau. Tai jo laukdavo.  Kelis kartus taip darė.

Yra Žasliuose toks „poceluikos“ namas, visi jį žinojo ir taip vadino. Sužinojau iš uošvio, sako, tai jumoristo grafo išdaiga.  Važiuoja grafas turgun. Važiuoja kaip visada šešiais žirgais, o vieną veda parduot.  Jo eržilai buvo labai gražūs ir brangūs, aukščiausios rūšies. Žmonės žiūrinėja, bet neįperka. Vienas žydelis sukiojasi ir sukiojasi, negali atstot. Grafas pastebėjo, kad jis labai nori to eržilo. Turgus jau baigiasi, bet žmonių apie eržilą dar daug.  Tai ir klausia žydo :,,Co, podobise? Nu to kupuj“ (ką, patiko, tai pirk). Žydas sukasi: ,,Bardzo droga, nemam piniendzov“ (labai brangu, neturiu pinigų) ,,Nemaš? To poceluj jemu do dupi i otdam“ (Neturi? Tai pabučiuok jam į užpakalį ir atiduosiu). Visi jau žinojo jo žodį: jei jis ką pasakė, tai taip ir bus. Žmonių daug, visi juokiasi, žydui nesmagu, bet ryžosi. Paėmė, pasuko uodegą ir pabučiavo. Ir viskas. Ir atidavė žirgą. Tada žydas pardavė tą eržilą ir nusipirko namą. Užtat visi ir vadino „paceluikos“ namu.  Jis ir dabar stovi.

Sako vieną kartą grafas kažkur važiavo su ponu iš Vokės. Atvažiavo Vievio stotin ir jau pirks traukinio bilietą. Iš piniginės grafui iškrito moneta. Tas Vokės ponas pasilenkęs ieško tos monetos, o grafas pažiūrėjo, išsiėmė iš piniginės popierinę šimtinę, uždegė ir jam šviečia, sako: ,,Nu šukai“ (na ieškok). Šaiposi.

Žmogus jis buvo labai geras, nemylėjo skundikų. Jeigu ateina skųsti, tai išklauso, bet jeigu mato, kad meluoja, tai atidaro duris ir išvaro. Darbininkams, tarnams, ypač per Kalėdas, buvo didelės, geros dovanos – kailiniai ar pinigų. Kiekvienam.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui grafienė (grafas mirė gal 1911 metais) su arkliais traukėsi per Baltarusiją, Mogiliovą, link Sibiro, tai nakvodavo palapinėse. Vežėsi ir vežėją su šeimyna, tai mano uošvis, dar vaikas buvo, kai tenai atsidūrė, gyveno kelis metus, sako, išmoko rusų kalbą. Sako, parsivežė pinigų daug, bet Lietuvoj jie buvo beverčiai, tai sako, jais pečių prakurdinėjo.

Žebertonių palivarke gyveno ūkvedys. Kai jie grįžo iš Sibiro, tai ir vežikas su šeimyna tenai gyveno. Paskui tas tarpukario metas, kai grafo jau nebuvo – kažkokia tuštuma, neliko jokių šnekų. Pasakojo tik, kad grafienė buvo iš Lenkijos, tai dažnai tenai važiuodavo, kad dukros buvo negražios, kalbėjo lenkiškai“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69