Į susitikimą su Nepriklausomybės Akto signataru, pirmosios Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nariu, Centro partijos įkūrėju Romualdu Ozolu ir buvusiu pirmojo Seimo nariu, ekonomistu Leonardu Kęstučiu Jaskelevičium susirinko virš 40 savivaldybės gyventojų, daugiausia Centro partijos narių.
Svečiai pristatė savo naujausias knygas: L.K. Jaskelevičiaus ,,Valstybės atėmimas“ ir R. Ozolo 1990-1992 m. rašytus dienoraščius, sudėtus į knygą ,,Aušros raudoniai: sugyvenimai, arba 1990–1992 metų dienoraščių puslapiai: dienoraščiai“.
Knygos „Valstybės atėmimas“, kurios leidybą parėmė vievietis Saulius Girčys, autorius pasidalino mintimis apie šios vyriausybės vykdomą ekonomiką, negailėjo kritikos, o į knygą sakė sudėjęs straipsnius apie politiką, ekonomiką, kaimą ir miškus.
Kitokio turinio R. Ozolo knyga. „Džiaugiuosi liudijęs istoriją“, – kalbėjo pirmosios Vyriausybės narys, – „dienoraštis yra metais, diena, netgi valanda pažymėtos akimirkos dokumentas, ir kaip nors koreguoti jį – tai klastoti ne tik fiksuojamo dalyko faktiškumą, bet ir fiksuotojo psichologiją bei filosofiją, nekalbant apie politiką, kuri gali stipriai nebesutapti su šiandienine“. Pasak R. Ozolo, dienoraščiai yra patikimiausi šaltiniai, norint pažinti praeities įvykius, o juos paskelbti kaip tik dabar jį paskatino dabartiniai politiniai įvykiai.
Be pokalbių apie dienoraščius, R. Ozolas išreiškė ir savo politines pažiūras – jis nėra Europos Sąjungos šalininkas.
Kadangi susirinkusieji į susitikimą dar nebuvo skaitę svečių knygų, tai ir diskusijų nebuvo. Tik Centro partijos Elektrėnų skyriaus pirmininkas Kristijonas Kameneckas klausė savo partijos garbės pirmininko R. Ozolo to, kas ir taip aišku: ar Lietuvos Respublikos nepriklausomybės kūrimo pradžioje pradėti gudrūs politiniai žaidimai tęsiasi iki šiol? R. Ozolas atsakė, kad garbingos politikos apraiškų mažai mato ir, žinoma, jis norėtų, kad jo įkurta Centro partija vykdytų tą garbiną politiką. Bet kaip partijoje rasti garbingų žmonių, klausimas liko neatsakytas, todėl aušros raudoniai, aprašyti filosofo dienoraščiuose, dar tęsiasi. Tačiau R. Ozolas kitus dienoraščius ruošiasi išleisti ne apie tai, o apie tarybinių metų paskutiniuosius dešimtmečius.
Knygos „Valstybės atėmimas“, kurios leidybą parėmė vievietis Saulius Girčys, autorius pasidalino mintimis apie šios vyriausybės vykdomą ekonomiką, negailėjo kritikos, o į knygą sakė sudėjęs straipsnius apie politiką, ekonomiką, kaimą ir miškus.
Kitokio turinio R. Ozolo knyga. „Džiaugiuosi liudijęs istoriją“, – kalbėjo pirmosios Vyriausybės narys, – „dienoraštis yra metais, diena, netgi valanda pažymėtos akimirkos dokumentas, ir kaip nors koreguoti jį – tai klastoti ne tik fiksuojamo dalyko faktiškumą, bet ir fiksuotojo psichologiją bei filosofiją, nekalbant apie politiką, kuri gali stipriai nebesutapti su šiandienine“. Pasak R. Ozolo, dienoraščiai yra patikimiausi šaltiniai, norint pažinti praeities įvykius, o juos paskelbti kaip tik dabar jį paskatino dabartiniai politiniai įvykiai.
Be pokalbių apie dienoraščius, R. Ozolas išreiškė ir savo politines pažiūras – jis nėra Europos Sąjungos šalininkas.
Kadangi susirinkusieji į susitikimą dar nebuvo skaitę svečių knygų, tai ir diskusijų nebuvo. Tik Centro partijos Elektrėnų skyriaus pirmininkas Kristijonas Kameneckas klausė savo partijos garbės pirmininko R. Ozolo to, kas ir taip aišku: ar Lietuvos Respublikos nepriklausomybės kūrimo pradžioje pradėti gudrūs politiniai žaidimai tęsiasi iki šiol? R. Ozolas atsakė, kad garbingos politikos apraiškų mažai mato ir, žinoma, jis norėtų, kad jo įkurta Centro partija vykdytų tą garbiną politiką. Bet kaip partijoje rasti garbingų žmonių, klausimas liko neatsakytas, todėl aušros raudoniai, aprašyti filosofo dienoraščiuose, dar tęsiasi. Tačiau R. Ozolas kitus dienoraščius ruošiasi išleisti ne apie tai, o apie tarybinių metų paskutiniuosius dešimtmečius.
Red. inf.